matai kad mūsų niekas čia nelaukė
nesitikėjo kad po šitiek laiko dar atkaksim
per amžius augalai taip klaikiai sulaukėjo
kad skaudžiai dreskia net šešėlis kaktuso
dykynėj namas ar kokia pražuvusi šventovė
kur siautėja į sienas įsigavęs varputis
apgriuvę laiptai po žole tačiau kolonos stovi
ir vėjas debesėlį retkarčiais vis atpučia
kada išvykome keliavom šitiek metų
grąžais į praeitį toliau nei matos
ir tik laukinės bitės vis dar neša medų
su dūzgesiu giliu kažkur už kolonados
žinai kad neįeisim: nesiveržkime labai
vis tiek jau neįleis brūzgynai paukščiai klykaus
pažemins vikrios skruzdėlės arba kitokie vabalai
mes niekados nebūsim šičia niekam lygūs
žolė praaugus mūsų galvas supasi ir ošia
į sielas graužias varputis kartėlis taip įsimeta į medų
didžiam būties pasikeitimui viskas ruošias
kada išvykome keliavom šitiek metų
II
per visą kraštą snaigės nurištos leidos
naujai suformavusios krašto peizažą
-------------
tik triušio kurį už ausų tampei dar mažą
jau nepažinom iš susiraukšlėjusio veido