XX a. pirmoje pusėje žymus prieškario lietuvių geografas ir geopolitikas Kazimieras Pakštas „Baltijos kraštų politinėje geografijoje“ lygindamas mūsų padėtį su kitomis Europos šalimis teigė, kad Lietuvą reikėtų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai tautai. O tai, anot Stasio Šalkauskio, recenzavusio šį darbą, turėtų nuolat kelti lietuvių politikų susirūpinimą („Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, Kaunas, 1933).
Dar ketvirtajame dešimtmetyje K.Pakštas sakė ir tai, kas itin aktualu ir šiandien. Norėdami atsilaikyti prieš dideles valstybes „turime su visu rimtumu įsidėmėti tiesą, kad mažosioms tautoms mokslinis ir bendrai kultūrinis kilimas yra beveik vienintelis tikras būdas išlaikyti tautinę savo gyvybę ir ryškų tautinį veidą“. Pavyzdžiu Lietuvai jis laikė Daniją, Šveicariją ir kitas mažas šalis, sukūrusias stiprią ekonomiką, mokslo centrus bei turinčias ryškų kultūrinį identitetą.
Negalim pasakyti, kad mūsų valstybė šiandien savo kultūrai ir mokslui skiria daug dėmesio. Greičiau atvirkščiai.
Pirmosios Respublikos laikotarpiu Lietuvos geografija buvo šiek tiek kitokia – be Vilniaus ir su vokišku Klaipėdos kraštu, stipriai veikiama savo kaimynų slavų iš rytų ir pietų bei vokiečių – iš Vakarų. Vokietija buvo pagrindinis mūsų ekonominis partneris ir vartai į Vakarus.
Lenkija, okupavusi Vilniaus kraštą, buvo tapusi pagrindiniu Lietuvos priešu – prisiminimai apie tai iki šiol uždeda tam tikrą antspaudą Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiuose.
Didžiulė Vokietijos potencija prieš karą gąsdino nemažą dalį mūsų prieškario politikų, kurie užuovėjos nuo galimos ekspansijos iš vokiečių ir lenkų pusės ieškojo Maskvoje, nelabai suvokdami sovietinės sistemos prigimties ir iš jos kylančių pavojų. Matyt, nelabai gerai dirbo ir mūsų diplomatai Maskvoje, nesugebėję įžvelgti grėsmių Lietuvos valstybingumui ir apie tai informuoti savo šalį.
JAV Viskonsino universiteto profesorius, šveicarų ir lietuvių kilmės istorikas Alfredas E. Sennas, nemažai laiko dirbęs Lietuvoje ir pernai išleidęs knygą „Lietuva 1940: revoliucija iš viršaus“ tyrinėdamas šį laikotarpį, be kita ko, parodo buvusių mūsų politikų ir diplomatų naivumą, neinformatyvumą, visišką pasimetimą grėsmingiausiu Lietuvai laikotarpiu – 1939–1940 m.
Lietuva šiuo laiku iš esmės neturėjo jokių sąjungininkų, išskyrus, galbūt, latvius. Lietuvos valdantis elitas nesuvokė, kad tapo žaisliuku sovietų rankose ir jais tikėjo labiausiai iš visų kitų iki pat okupacijos dienos.
Antrasis pasaulinis karas gerokai pakoregavo ne vienos Europos šalies geografiją. Taip pat ir Lietuvos.
Vokietija jau daugiau kaip 65 metai nėra mūsų kaimynai, nors ir toliau lieka vienu pagrindinių ekonominių Lietuvos partnerių bei varomąja Europos Sąjungos (ES) jėga.
Su Lenkija neturime teritorinių ginčų. Tačiau „aukso amžius“, kaip įvardijo prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos ir Lenkijos santykiuose pasibaigė. Lenkija po karo tapo vienintele kaimyne, per kurią veda keliai į Vakarus ir kuri, anot anglų istoriko Normano Davieso, yra „labiausiai į rytus nutolęs Vakarų bastionas“.
Santykių su Lenkija atšalimas nėra naudingas nei mums, nei lenkams. Tačiau būdami mažesni turėtume būti iniciatyvesni, jei norime tikėtis mums palankių rezultatų. Būti iniciatyviu nereiškia būti nuolaidesniu. O viešumoje girdimos iniciatyvos kol kas eina tik iš lenkų pusės. Kai kada su „vyresnio brolio“ pamokymais, kurie Lietuvai negali būti priimtini.
Paskelbtuose NATO gynybos planuose nurodoma, kad Lietuva pirmiausia bus ginama iš Lenkijos pusės. Ir tai kai kam Rytuose tikrai nepatinka. Todėl ir ateityje bus nemažai pastangų, kad tarp Lenkijos ir Lietuvos nuolat kibirkščiuotų nesutarimų ugnelė, kurią, esant reikalui, būtų galima paversti nemaža liepsna.
Žinoma, į Vakarus veda keliai ir Baltijos jūra, per Skandinavijos šalis, bet jos nėra mūsų kaimynės, o savo protestantiška kultūra mums svetimesnės nei Estijai ir Latvijai.
Neatsitiktinai ES erdvėje pasigirsta kalbų, kad Baltijos regionas, apimantis Lietuvą, Latviją ir Estiją, susitrauks iki Lietuvos ir Latvijos. Ir tai visai realu, nes Estija visada save norėjo matyti labiau šalia suomių, nei šalia kitų dviejų Baltijos sesių.
Įvestas euras, glaudūs ekonominiai ryšiai, mentaliteto panašumai su suomiais ir skandinavais natūraliai mus tolins nuo Estijos, kuri mūsų kaimynu buvo tik XVI a., kai Lietuva keletą dešimtmečių valdė Livoniją.
Tiek istorikai, tiek politologai galėtų išvardinti daug priežasčių, kodėl Lietuva ir Latvija yra atskiros valstybės. Geopolitiškai ir lietuviams, ir latviams būtų geriau turėti vieną, bet didesnę ir stipresnę valstybę ir kartu konkuruoti su dar stipresniais.
Galėtume pajuokauti, kad lietuviai kartu su latviais, turėdami Vilnių ir Rygą, kur kas sėkmingiau spręstų ir susisiekimo jūra, ir oru į Vakarus problemas.
Tačiau su „braliukais“ latviais esame ne ką glaudžiau susiję, nei su kitomis ES šalimis, nepaisant to, kad nuo seniausių laikų esame kaimynai ir net kalbiškai – patys artimiausi. Gal todėl, kad glaudi sąjunga su Latvija niekada nebuvo Lietuvai prioritetas. Ir visai be reikalo.
Todėl dabar lietuviams tenka konkuruoti ir su latviais, kurie savo problemas taip pat mieliau sprendžia vieni, nei kartu su mumis. Panašu, kad šiandien mes tą konkurenciją pralaimime, ypač kovoje dėl Rytų rinkų.
Apie tai liudija ir neseniai Maskvoje įvykęs oficialus Latvijos prezidento Valdžio Zatlero keturių dienų vizitas su daugiau nei pusantro šimtų verslininkų.
Kad pirmieji Lietuvos asmenys būtų laukiami Maskvoje ar Vašingtone, girdėti neteko. Tačiau gal dar išgirsim.
Neaiškūs tampa mūsų santykiai ir su Baltarusija po grubaus susidorojimo su demonstrantais Minske. Tiek daug dėta vilčių į A.Lukašenkos autoritarinio režimo pokyčius, tariamą demokratėjimą, prabilta net apie jo suartėjimą su Lietuva ir visa ES.
A.Lukašenkos režimas, kaip visi autoritariniai režimai, remiasi ne tik jėga, bet ir planingai puoselėjama propaganda, turinčia taip pat istorinę potekstę. Baltarusijoje tą istorinę potekstę sudaro Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (LDK) istorija ir jos paveldas.
Baltarusiams ne pirmas dešimtmetis diegiama mintis, kad būtent jie, baltarusiai, yra tikrieji LDK tradicijos paveldėtojai. Baltarusių valstybė negaili pinigų istoriniams tyrinėjimams, knygoms ir brangiems istoriniams albumams išleisti, didikų dvarų renovacijai, archeologiniams bei archyvų tyrinėjimams.
A.Lukašenka ir jo aplinka nuosekliai ir sąmoningai formuoja savo atramą inteligentijoje, taip žadindama nacionalinius baltarusių jausmus ir pasididžiavimą garbinga LDK praeitimi.
Laikai, kai A.Lukašenka orientavosi tik į buvusią Sovietų Sąjungos istoriją, jau praeityje. Tai, be abejonės, savotiškas iššūkis Lietuvos istorijos mokslui, kuris negali pasigirti didesne parama iš valstybės.
Baltarusijos valdžia parodė, ką reiškia demokratija pagal A.Lukašenką ir kas Minskui svarbiau – santykių pagerėjimas su ES ar draugystė su Maskva. Be Maskvos paramos A.Lukašenka vargu ar tiek ilgai būtų išsilaikęs, o be ES jis valdo Baltarusiją jau 16 metų ir dar 5 metai prieš akis.
Ką gali žinoti, gal po kitos kadencijos ar dar vėliau prezidento sostą Baltarusijoje paveldės vienas iš jo sūnų, kaip atsitiko Azerbaidžane ar Šiaurės Korėjoje, ir paveldėtojas vadins save didžiuoju kunigaikščiu. Juk Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę irgi valdo didysis hercogas. Tiesa, nominaliai. Bet Baltarusija – tai Rytai, kur žaidžiama pagal kitas taisykles.