Pakyla uždanga, ir į sceną oriai išeina kostiumuotas dėdė ir, plačiai publikai nusišypsojęs, taria: „Ponios ir ponai, jūsų džiaugsmui - du tūkstančiai vienuoliktieji metai!“
Salė pratrūksta ovacijomis ir šėlsmu. Pranešėjas nepastebimai pasitraukia. Ir spektaklis prasideda! Vaidina – žiūrovai. Scenarijaus autorius – neišsipildžiusi žmogaus Prigimtis. Režisierius – Lūkestis.
Pokši šampano buteliai, skamba taurių krištolas, žmonės glėbesčiuojasi ir vienas kitam žeria tas pačias svajones: meilės, pinigų, svajonių išsipildymo ir visų kitų galų ... Kokia graži broliavimosi scena! Tuoj suskamba muzika ir prasideda trepsėjimas, lingavimas ir patys įvairiausi rypavimai. Žmonės yra laimingi.
Ir visgi nieko naujo neįvyko: niekas iš jų nenugvelbė loterijoje „aukso puodo“, nesužvejojo auksinės žuvelės, netapo amžinai laimingu dievu. Tačiau, atrodo, kad tą Naujų metų „atsiradimo“ akimirką visi skanauja šampano purslais trykštančios laimės.
Kodėl? Kodėl taip? Matyt todėl, kad tą akimirką žmoniją aplanko Didysis Lūkestis. Tą akimirką žmoniją visuotinai užvaldo viltis, kad dar kitą akimirką pasaulis taps geresnis, ir man ar tau gerovės pažadas tikrai išsipildys. Kažkur nugriaudėjo sprogimas? Sudrebėjo žemė? Žuvo žmonės? Užmiršk! Dabar yra nepasotinamo Lūkesčio akimirka. Neišsipildžiusi žmogaus prigimtis godžiai geria Laimės pažadą.
Tokia yra mūsų prigimtis. Ir visi mes, žmonės, esame savo prigimties įkaitai. Juk tą Lūkesčio akimirką neklausinėjame ir nesibarame. Laimės ir gerovės pažado akimirką trokštame tiesiog būti laimingi ir būti laimingi kartu.
O jeigu ... O jeigu tą šėlsmo akimirką išdrįstume nueiti į užkulisius ir prakalbintume patį Režisierių – poną Lūkestį. Paklauskime jo: koks yra jūsų ir jūsų spektaklio sėkmės laidas? Matyt jis pasiūlytų įdėmiau pasiskaityti spektaklio scenarijų. Manau, kad scenarijus yra labai paprastas. Jame atrastume labai nedaug teksto: „Žmonės yra nelaimingi ir jie nori būti laimingi“. Štai tau ir visas stebuklas.
Įdomu, kad labai mažai žmonių apie šią tiesą susimąsto. Žmonės užsiima lūkesčio išsipildymu, bet ne savo prigimties pažinimu. Visa tiesa slypi prigimtyje. Žmonės mieliau šaudo savo lūkesčio šampaną nei susipažįsta su savo prigimties tamsa. O juk toje tamsoje slypi nelaimės priežastys ir laimės paieškos paskata.
Prigimtis yra baugi patirtis.
Prigimties pažinimas atskleistų žmogui bauginančią tiesą: Naujieji metai nieko naujo jam neatneš! Sena tiesa apie žmogaus prigimtį laiko žmogų tvirtai pririštą tarp dangaus ir žemės, tarp mirties ir gyvenimo, tarp nuodėmės ir Kūrėjo malonės.
Džiugi ir tikra tiesa yra tai: tas žmogiškasis lūkestis klestėti ir būti amžinai tėra Dievo gailestingumo ilgesys. Nes vienintelis Kūrėjas tegali išlaikyti žmogų gyvastyje ir žmogui savastingoje gerovėje.
Nauji metai visada yra Dievo gailestingumo metai.