Kaipgi kitaip, juk tebeveikia kvaili įstatymai, kuriais politikai taip susipančiojo, kad iš politinės arenos dingo bet kokios idėjų, programų, įvaizdžių, konkurencijos užuomazgos.
Tie patys politikai vis parypauja dėl savo triūso vaisių, bet nieko nedaro ir nedarys.
Kodėl – nesunku suprasti. Juk priešingu atveju jiems reikėtų dirbti ir galvoti. Atviroje politinės konkurencijos erdvėje dabartines partijų viršūnes spaustų ir ragintų pasitempti ne tik seni ir nauji konkurentai, bet ir partijų apačios. Tikra konkurencija grėstų ir tuo, kad pradėtų judėti plačiosios rinkėjų masės. O tai jau pavojinga visiems – ir valdžiai, ir opozicijai.
Elektorato kūnų konfigūracija iš esmės nesikeičia jau daugelį metų.
Skystos balsuotojų armijos stuburą ir atramą sudaro „sisteminių” ir „senųjų” šalies partijų daugmaž stabilios gerbėjų grupės ir tarp jų kursuojantys mažesni nepastoviųjų būreliai.
Prie šio vaizdo reikia pridėti dar maždaug keliolikos procentų dydžio minią, kuri pasiruošusi griebti net patį karikatūriškiausią naujadarą – pavyzdžiui, Naująją Tautos Atsikėlimo partiją. Fone stūkso jokiomis aplinkybėmis balsadėžių link neišjudanti maždaug pusės visų rinkėjų juodoji skylė.
Tokia padėtis patogi visiems – pirmiausia „senbuviams”.
Jiems ne itin pavojingi net tie kaskart vis kerėpliškesni naujadarai – juk juos galima ne tik asimiliuoti ir neutralizuoti, bet net panaudoti kaip taburetę valdžiai po rinkimų pasiekti.
Taigi vietoj rinkimų kampanijos ir regime tik signalines raketas, kurias visi siunčia savo ištikimosioms palaikymo komandoms. Vieni – kokį „parlamentinį tyrimą” apie tai, kokia bloga buvo senoji valdžia, kiti – bereikšmių interpeliacijų dabartinei valdžiai pluoštą.
Pagrindinės šių rinkimų „intrigos” – atitinkamo masto. Pavyzdžiui, kiek „paims” konservatoriai? Jei jie stipriai prakiš, ar dėl to nuvirs A.Kubilius? Kokia to „stipriai” aritmetinė išraiška ir kuri vieta tarp maždaug keturių rinkimų laimėtojų dešiniesiems turėtų reikšti pralaimėjimą? Kas „paims” didžiuosius miestus?
Tačiau pagrindinis klausimas, kuris jau kone pusmetį tvyro ore, – kaip pasirodys vadinamieji nepartiniai judėjimai bei sambūriai ir, svarbiausia, violetinė D.Kedžio kohorta? Ar ji po savivaldos rinkimų gali tapti naujuoju politinės padangės meteoru ir per Seimo rinkimus?
Vis dėlto atrodo, kad iš šio rūstaus violetinio debesies mažai lietaus sulauksime.
Taip manyti pirmiausia skatina ne tik paties antipedofilinio fronto avangardą sudarančių kelių šimtų veikėjų ir jų vadukų potencija. Savo organizacines ir politines galimybes jie jau įrodė persipjaudami ir suskilę net į kelias vienas kitą „išdavyste” kaltinančias grupes.
Bet svarbiausia, kad audringą paramą šiems veikėjams reiškusi „D.Kedžio Lietuva” greičiausiai ir liks tuo, kuo esant ją buvo galima įtarti nuo pat pradžių, – virtualiuoju anoniminių interneto rėksnių sambūriu.
Kiek iš tų rėksnių rinkimų dieną ateis prie balsadėžių ir savo balsą atiduos už N.Venckienės partiją ar M.Kuprevičiaus judėjimą, kurių tikrąja to žodžio prasme net nėra? Kiek iš jų liks ten, iš kur ir šūkauja, – juodojoje skylėje arba „senbuvių” palaikymo komandose? Kiek iš jų dar prisimins visą šią istoriją po dvejų metų?
Žinoma, vieną kitą Garliavos veidą Kauno rajono ar net kito miesto valdžioje mes greičiausiai išvysime. Tačiau bus įdomiausia, kaip šiuos svečius pasitiks dabar prieš juos drebantys ir tūpčiojantys „tradiciniai” politikai, tarp jų – ir aukščiausi valstybės asmenys.
Atrodo, kad jie galės su palengvėjimu nusišluostyti šaltą prakaitą, prisiminti liaudies išmintį apie dideles baimės akis. Juk termometro rodikliai stabilūs – ir toliau gilus speigas.