Sostinėje esančiame Nacionaliniame muziejuje surengta paroda „Lietuvos sentikių bažnyčiai 300 metų”.
Joje gyvą vietinės ikonų tapybos tradicijos dvelksmą galima pajusti liaudies stiliaus ikonose ir meniniu požiūriu daug brandesniuose darbuose, tarp kurių – Dysnos ir Vilniaus ikonų tapybos centrų meistrų Ivano Vasiljevičiaus Michailovo ir jo sūnėno Ivano Ipatjevičiaus Michailovo kūriniai.
Šią profesionalių ikonų tapytojų dinastiją šiandien pratęsia G.Jakovlevas.
Parodoje eksponuojami naujausi jo darbai, skirti garbingam Sentikių bažnyčios jubiliejui.
Pernai ir savo asmenines sukaktis – penkiasdešimtmetį ir ikonų tapymo dvidešimtmetį – paminėjusio dailininko darbai menine kokybe nenusileidžia jo mokytojo I.I.Michailovo kūriniams.
– Kaip tampama ikonų tapytoju? Tam reikia pašaukimo ar daug ką nulemia atsitiktinumas? – paklausiau G.Jakovlevo, su kuriuo kalbėjomės dirbtuvėje, įrengtoje nedideliame daugiabučio kambarėlyje viename miegamųjų Vilniaus rajonų.
– Mane mokė mano dėdė I.I.Michailovas. Sovietmečiu jis buvo vienintelis Lietuvoje profesionalus sentikių ikonų tapytojas.
O tuo susidomėti paskatino teta, pastebėjusi, kad aš mėgstu piešti.
Būdamas penkiolikos pirmą kartą atėjau pas dėdę į dirbtuvę. Jis paklausė, ar mokiausi kokioje nors dailės mokykloje. Kai pasakiau, kad ne, tai net nudžiugo: „Dar nesugadintas.”
Įdomu, kad mano dėdė turėjo nemažai mokinių, kurie buvo baigę ir Dailės institutą, tačiau jiems taip ir nepavykdavo nutapyti ikonų.
Tai visiškai kitoks pasaulis.
– Kodėl tuomet pradėjote tapyti tik sulaukęs trisdešimties?
– Pamačiau, kiek čia daug darbo, pradedant lentos paruošimu, piešiniu, kanonu. Nusprendžiau, kad tai – ne man.
Juk ir atsakomybė – didžiulė. Jei kunigas per pamokslą ne tokį žodį pasakys – jis nuskambės ir pasimirš. O į ikoną žiūrėdami žmonės meldžiasi – taigi kiekviena klaidelė nuolat badys akis.
Paprasto tapytojo darbas man atrodė daug patrauklesnis. Porą kartų bandžiau įstoti į M.K.Čiurlionio meno mokyklą, tačiau nepavyko.
Po to išėjau į kariuomenę, vedžiau, gimė vaikai.
Reikėjo išlaikyti šeimą ir savo svajonę apie dailę pamiršau. Tačiau likimas mane vis tiek pasodino prie dėdės stalo. Mat jis senatvėje beveik apako ir man tekdavo jam padėti. Jis nugyveno beveik 100 metų ir daugiau nei 70 metų tapė ikonas.
Dėdei mirus perėmiau jo darbą. Iš pradžių ir užsakymų nedaug buvo, ir mano ikonų kokybė – nelabai aukšta.
Net kelis kartus ieškojau kito darbo. Bet vėl čia grįždavau. Tad jau 20 metų tapau ikonas.
– Ar nesinori retkarčiais nutapyti ne ikoną, o paprastą paveikslą – peizažą, portretą?
– Mums negalima tapyti pasaulietinių paveikslų. Mat tapydamas kitokius darbus gali netyčia perkelti jų stilių ir į ikonas.
Vienu metu pradėjęs tapyti ikonas tokiu nedideliu ženkliuku tarsi pasirašydavau.
Tuomet susapnavau sapną, kuriame šv.Nikolajus Stebukladarys man pirštu pagrasino ir pasakė: „Nepasirašinėk. Čia ne tavo kūrinys.”
Nuo tada ir nepasirašinėju, tačiau man leista jas žymėti savo ženklu kitoje lentos pusėje.
– Ar pradedant tapyti būtina pasimelsti?
– Žinoma. Bet pats darbas nėra kuo nors labai ypatingas. Kaip prie staklių. Nereikia laukti įkvėpimo. Sėdi ir dirbi.
Manęs dažnai klausia, ar būna kokių stebuklų, apreiškimų? Tikrai ne. Na, gal būna metuose kelios dienos, kai pajuntu, kad geriau nieko nedaryti, jei nenoriu visko sugadinti.
– Ar jaučiate, kad Dievas vedžioja jūsų ranką?
– Na, ikona apskritai nelaikoma meistro kūriniu. Ikonų tapytojas – tik tarpininkas. Nemėgstu skambių žodžių, tačiau dirbdamas Dievo pagalbą jaučiu.
Ypač tuomet, kai reikia labai daug padaryti per gana trumpą laiką. Net nustembu – kaip spėjau visa tai padaryti? Iš tiesų ne kiekvienas žmogus gali tapyti ikonas.
– Kas ikonų tapytojui svarbiau – meistrystė ar šventumas?
– Kiek žinau ikonų tapytojų, visi jie buvo labai paprasti žmonės. Kaip ir mano dėdė. Jis mėgdavo ir pajuokauti, ir padainuoti, ir anekdotą papasakoti.
Jis nebuvo šventasis, tačiau buvo tikintis. Jis buvo geras žmogus. Blogas žmogus tokių ikonų nenupaišytų. Juk ikona turi būti labai šilta. Iš pirmo žvilgsnio turi pajusti, kad tai ikona, o ne šiaip paveikslas.
– Ar žmonės prašo nutapyti vieno ar kito šventojo ikoną, norėdami apsisaugoti nuo bėdų?
– Žinoma. Pavyzdžiui, manoma, kad skirtingi Dievo motinos atvaizdai skirtingai veikia. Seniau, kai kaimuose namai daugiausia būdavo mediniai, labai populiarus buvo Dievo Motinos atvaizdas „Nesudegantis krūmas”, kuris, kaip buvo tikima, apsaugo namus nuo gaisro.
Šiuo metu turiu užsakymų nutapyti net kelias šv.Nikolajaus ikonas. Tai vienas pagrindinių sentikių šventųjų, kurį visi nori turėti namuose. Tikima, kad jis padeda kelionėse, globoja jūreivius. Kitose konfesijose šv.Nikolajus ar šv.Mykolas irgi labai gerbiami, laikomi ir Kalėdų Senelio prototipais.
Dažnai prašoma šv.Panteleimono, kuris padeda ligoniams. Sergantys onkologinėmis ligomis užsako tam tikrą Dievo Motinos atvaizdą.
Sentikiams įprasta, kad gimus kūdikiui užsakoma vadinamoji dydžio ikona (rusų k. mernaja ikona). Jei kūdikio ūgis 45 centimetrai, nutapoma tokio dydžio ikona su vaiką globojančio šventojo atvaizdu.
Mėgstamos ir šeimyninės ikonos: centre – angelas sargas, o aplinkui – visos šeimos narių šventieji.
– Ar galima pačiam išmokti tapyti ikonas, tarkime, kopijuojant senųjų meistrų darbus?
– Ikonas dabar tapo daugelis – ir vaikai, ir suaugusieji. Lenkijoje apskritai kilęs ikonų tapymo bumas – visi nori to išmokti, net ir katalikai.
Beje, man ikonas užsako taip pat ne vien sentikiai.
Rusijoje pastaruoju metu atsirado nemažai rimtų ikonų tapymo mokyklų, išleista solidžių knygų. Senųjų ikonų kopijavimas – ne iš reprodukcijų, o iš originalų – puiki mokykla.
Bet ir kopijos būna įvairios. Dabar labai populiarios visiškai tikslios senųjų ikonų kopijos, tačiau aš taip jų netapau.
Manau, jog šiandien svarbu ne aklai pakartoti senųjų meistrų darbus, o griežtai laikantis tradicijos ir kanono nutapyti ikonas taip, kad būtų matyti, jog jos sukurtos šiais laikais.
Mes gyvename XXI amžiuje ir tai turėtų atsispindėti mūsų darbuose.
Sentikių bažnyčia šventė 300 metų sukaktį
* Lietuvos sentikių bažnyčia 2010 m. paminėjo įsikūrimo Lietuvoje 300-ąsias metines. Ta proga Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaryta paroda, kurioje senųjų stačiatikių kultūra atskleidžiama per ikonų tapybą, metalo plastiką, knygų meną.
* Pirmieji sentikiai, nepripažinę patriarcho Nikono (1652–1666) reformos ir griežtai persekiojami caro valdžios, XVII a. antrojoje pusėje traukėsi iš Rusijos į Vakarus. XVIII a. sentikių migracija iš Rusijos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę tapo masinė, o jų skaičius pasiekė beveik 200 tūkstančių.
* Parodoje rodoma apie 200 įvairių eksponatų: senos ir šiuolaikinės ikonos, metalinės ikonėlės, altorėliai, kryžiai, kiotai, religinio ir poleminio pobūdžio rank-raštinės ir spausdintos knygos, taip pat kai kurie bažnytiniai reikmenys.
* Sentikių bažnyčia šiuolaikinėje Lietuvoje yra tradicinė religinė bendruomenė. 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno daugiau nei 27 tūkst. sentikių. Tačiau Bažnyčios aukščiausiosios tarybos nuomone, šie duomenys yra sumažinti ir sentikių skaičius šalyje siekia 45 tūkst. Lietuvoje yra 60 bendruomenių, kurias dvasiškai globoja 16 dvasios tėvų.
Sentikių ikonos – vertingi meno kūriniai
* Sentikiai visuomet meldžiasi prieš ikoną. Ir cerkvėje, ir namuose. Kelionėje tam naudojamos specialios iš metalo nulietos ikonos.
* Nuo stačiatikių ikonų sentikių ikonos skiriasi užrašais, tik joms būdingu specialiu pakraštėliu ir tuo, kad jose vaizduojami tik tie šventieji, kurie paskelbti iki 1666 m. patriarcho Nikono reformos.
* Jas tapyti gali tik tam reikalui pašventinimą gavęs žmogus.
* Ikona tapoma ant specialiai paruoštų lentų. Tinkamiausias medis – liepa ir kiparisas. Tačiau Lietuvoje šiandien jos dažniausiai tapomos ant pušinių lentų.
* Prie lentos klijuojama drobė ir gruntuojama tepant 10–15 sluoksnių specialiai paruoštos kreidos. Ikonos visuomet būna pastatomos ant lentynėlės, o ne pakabinamos kaip paveikslai.
* Tradicinės ikonos buvo tapomos mineraliniais dažais, gaminamais iš sutrintų natūralių mineralų miltelių. Jų spalvos nepakito net ir prabėgus keliems amžiams.
* Vos prieš keletą dešimtmečių Lietuvoje nutapytos sentikių ikonos šiandien internete parduodamos už maždaug 31–38 tūkst. litų. O sentikių Rubliovu vadinto XIX–XX a. Estijoje dirbusio Gavrilo Frolovo ir jo mokinio Pimeno Sofronovo nutapytos ikonos Londono aukcionuose parduodamos už maždaug 40–80 tūkst. litų.