V.Adamkus: „Lietuva vis dažniau nurašoma kaip neverta dėmesio šalis“

Apie tai - "Lietuvos ryto" pokalbis su dešimt metų šaliai vadovusiu, kadenciją baigusiu prezidentu Valdu Adamkumi.

- Jūsų antroji kadencija baigėsi prieš pusantrų metų.  Ar per šį laiką krizę išgyvenanti Lietuva pasiekė kokių nors laimėjimų?

- Nėra kuo labai džiaugtis.  Daugiau liko nepanaudotų galimybių pagerinti mūsų valstybės gyvenimą. Žiniasklaida nepudruoja tikrovės, rodo viską taip, kaip yra. Gal valdžiai ir nepatinka, kad vaizdelis - nekoks, bet, kaip sakoma, žodžių iš dainos neišmesi.

Tačiau nėra prasmės dar ir man kartoti, kas blogai mūsų valstybės gyvenime.

Kalbėdami apie visą pastarąjį dešimtmetį, galime pasidžiaugti tuo, kad Lietuva įsitvirtino tarptautinėje bendruomenėje ir - svarbiausia - tapo visateise Europos Sąjungos ir NATO nare.

Tai išskirtinai svarbus laimėjimas, kurio reikšmę šiandien prislėgti kasdienių rūpesčių gal nelabai ir suvokiame.  Vakarų valstybių bendrijos net buvome įvertinti kaip patikimi ir rimti parneriai.

- Kalbate būtuoju laiku. Ar pastaraisiais metais Lietuvos tarptautinis autoritetas nesumenko?

- Iš tiesų per pastaruosius pusantrų metų mes lyg ir patys savo rankomis naikinome pirmiausia mūsų regiono valstybių pasitikėjimą Lietuva.

Nekalbėsiu apie tokius neesminius, nors ir nemalonius, silpstančio tarptautinio autoriteto požymius, kaip tai, jog mūsų valstybės vadovai net nebuvo pakviesti į Davoso forumą.  Tačiau blogai, kad tarptautinėje arenoje Lietuva vis dažniau nurašoma kaip neverta dėmesio šalis.

Pavyzdžiui, įtakingas britų savaitraštis "The Economist" skelbia, kad kitąmet Baltijos regionas tebus geografinė sąvoka be realaus politinio ir ekonominio turinio.

Estija ne tik įsiveda eurą, bet jau nori būti vadinama ne Baltijos, o Šiaurės šalimi, nes lygiuojasi į Suomiją ir Švediją.

Latviją rimta tarptautinė spauda vadina šalimi, dreifuojančia Maskvos kryptimi.  Lietuvos padėtis iš viso keista.  Neaišku, nei ko mūsų šalis siekia, nei kokia jos užsienio politika apskritai.

Liūdna, kad net kai kurie mūsų politologai ima menkinti savo šalį, kalbėdami, kad Lietuva niekada nebuvo joks Baltijos tigras, nieko nesame pasiekę ir užsienio politikoje.  Bent jau nebūkime akli ir matykime, ką pavyko padaryti.

- Ypač skaudžiai išgyvenu, kad atsirado tiek daug įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos.  Ankstesnį dešimtmetį galime drąsiai vadinti mūsų šalių bendradarbiavimo auksiniu laikotarpiu. Dabar akivaizdžiai ima byrėti mūsų draugystės pamatai, kuriuos taip nuosekliai stengėmės stiprinti. Man net sunku suprasti, kodėl taip atsitiko.

Negaliu pateisinti mūsų užsienio politikos krypties pokyčių.  Manau, akivaizdžiai persistengėme, mėgindami patikti Aliaksandrui Lukašenkai. Gyrėmės, kad Baltarusijoje atradome kone naujų santykių aukso kasyklas, bet po kelių savaičių žadėtą auksą pakeitė iliuzijas sutvatinusios guminės lazdos.  Vakarų šalys nustėro, o mes tiesiog apsijuokėme.

Pasakysiu trumpai drūtai: mūsų užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu ištiko katastrofa. Nenoriu vien kritiškai vertinti Lietuvos tarptautinę padėtį.  Didelis laimėjimas, kad NATO paskelbė Baltijos šalių gynybos planus.  Tačiau pabrėžiu - paskelbė.

Šie planai buvo parengti ne per vienerius metus. Tai - ilgalaikis procesas. Tyliai dirbo štabai, tik apie tai nebuvo garsiai kalbama. Pagaliau darbas baigtas, planai parengti ir viešai paskelbti. Tai labai svarbu, nes pasaulis dabar žino, kad Baltijos šalių gynyba paremta konkrečiais NATO planais.

- Kada premjeras Andriaus Kubilius teisus:  kai sako, kad krizė Lietuvoje jau baigėsi ar kai, aiškindamas, jog atkurti buvusį pensijų lygį nėra įmanoma, tvirtina, jog sunkmetis tęsiasi?

- Aišku, kad krizė dar nesibaigė.  Lietuvos žmonėms labai nelengva. Tiesa, kai kurių gerėjančios padėties ženklų jau galima įžvelgti.

Bet nesu didelis optimistas - ir 2011 metais krizė dar nebus galutinai įveikta, bent jau didžioji dalis žmonių nepajus, kad gyvenimas gerėja.Vis dėlto norėčiau ir pagirti labai smarkiai visų kritikuojamą premjerą A.Kubilių - pirmiausia už pastangas kaip nors suvaldyti Lietuvos valstybės skolos augimą. Ne viskas jam pavyko, bet neabejoju, kad jis nuoširdžiai stengiasi stabilizuoti šalies finansinę padėtį.

Žinoma, gal yra ir mažiau skausmingų kelių valstybės finansams suvaldyti. Turbūt galima rasti sferų, kur išlaidų karpymas ne taip skaudžiai smogtų žmonėms. Nežinau, ar buvo būtina taupymo vajų pradėti nuo pensininkų, kurie ir taip vos išgyvena iš menkų pensijų.

- Biudžeto deficitas - ne vienintelė problema.  Nieko gero nenuveikta energetikos sferoje.  Drįsiu pasakyti - Lietuvos energetinė politika patyrė visišką fiasko.  Kuo džiaugiamės?  Kad pavyko suardyti LEO LT. Ar verta džiaugtis tuo, kad sugriovėme, kas buvo ilgai ir sunkiai kuriama?  Sustabdę savo energetinius planus, praradome mažiausiai pora metų ir praleidome geriausią laiką atominei jėgainei statyti.

Gal reikėjo taisyti įstatymus, peržiūrėti bendrovės LEO LT veiklą, bet iki šiol man dar niekas neįrodė, kad tas projektas iš principo buvo kažkokia suktybė.  Juk galų gale valstybė turėjo kontrolinį akcijų paketą, jos balsas buvo lemiamas.

Užtat dabar ir sėdime prie skilusios geldos.  Jau abejojama, ar iš viso verta statyti atominę elektrinę arba kalbama, kad geriausiu atveju ją pasistatysime ne anksčiau kaip 2020 metais.

Manau, kad nieko nebus net ir 2030 metais. Pavėlavome į traukinį. Rusai, pasiraitoję rankoves, jau stato atominę elektrinę prie mūsų sienų Kaliningrado krašte, o ir baltarusiai žada imtis tokios statybos Vilniaus pašonėje.

- Gal Lietuvos energetiniam saugumui garantuoti pakaks elektros tiltų į Švediją ir Lenkiją?

- Bet ar jausimės saugūs su rusų ir baltarusių atominėmis elektrinėmis prie mūsų sienų?  Elektros kabeliai į Švediją ir Lenkiją labai reikalingi, bet nesąžininga dabartinei Vyriausybei girtis, kad būtent ji čia viską padarė. Jau anksčiau buvo sutarta su Švedija tiesti elektros kabelį. Varšuvoje man dalyvaujant buvo iškilmingai pasirašyta sutartis dėl Lietuvą ir Lenkiją sujungsiančio elektros tilto.

Neverta dalytis nuopelnų, svarbiausia, kad būtų rezultatai, bet jų siekti tikrai nepadės nesąžiningos pagyros, kad neva nieko iki šios valdžios nebuvo daroma, o štai ji atėjo ir reikalai pajudėjo.

- Pastaruoju metu kalbama, kad Lietuvoje krizė ne tik ekonominė, kad ji jaučiama ir galvose, nes šalis neturi aiškios strategijos, kaip toliau gyventi.  Kuri krizė pavojingesnė?

- Vyriausybė iš tiesų neturi aiškios strategijos, ką daryti. Pavyzdžiui, daug žodžių pasakoma apie visur viešpataujančią korupciją. Bet apie tai kalbama visus dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų.

Maža pasakyti, kad kova su korupcija - mūsų prioritetas.  Nėra konkretaus veiksmų plano, kaip realiai sumažinti korupciją. Deklaracijos ir šūkiai nieko nepakeis, viskas liks po senovei.  Reikia užsiiminėti ne partine propaganda, o dirbti.

- Lietuvoje per porą pastarųjų metų sustiprėjo pesimistinės nuotaikos, vis daugiau žmonių kalba, kad emigruos.  Kas laukia šalies šiais metais?

- Būtų naivu tikėtis, kad emigraciją galima pristabdyti optimistinėmis šnekomis.  Nedarysiu to ir aš. Žmonės iš Lietuvos išvažiuoja pirmiausia dėl skurdo, siekdami geresnių materialinių sąlygų.  Bet tai ne vienintelė emigracijos priežastis. Labai svarbu ir tikėjimas ateitimi, o jo nėra.

Esu įsitikinęs, kad emigruodami žmonės nesako:  "Išvažiuoju, nes išvis nenoriu gyventi Lietuvoje."  Jie palieka tėvynę todėl, kad nenori gyventi Lietuvoje taip, kaip dabar gyvena.  Kol žmonės nepatikės, kad Lietuvoje padėtis ima gerėti, tol jie ir emigruos.

Nėra receptų, kurie leistų greitai pakeisti padėtį valstybėje.  Patys žmonės turi prisiimti atsakomybę už savo, šeimos, savo šalies gyvenimą ir ieškoti būdų, kaip sukurti geresnį gyvenimą.

Lietuvai, ko gero, labiausiai trūksta žmonių pagarbos vieni kitiems, pasitikėjimo savo kaimynu, savo bendruomene.  Pirmiausia pažvelkime į save.  Tik sąžiningas visuomenės noras bendromis jėgomis gydyti gyvenimo žaizdas gali esmingai pakeisti šalį.