Įžengusi į 2011 metus Lietuva kovą su homoseksualais pasiryžusi tęsti – ji net nesistengė keisti priimtų įstatymų, tiesiogiai ar netiesiogiai varžančių konkrečios asmenų grupės teises, tačiau tęsė homofobiškų nuostatų įtvirtinimą teisės aktuose.
Seimo nariai toliau tęsia „tautos gelbėjimo“ darbus įtvirtindami nuostatas, gryninančias Lietuvos visuomenę nuo bet kokių kitokių orientacijų, juk šioje visuomenėje vienintelė (suprask – teisinga) orientacija – heteroseksualų.
Ne veltui nuolankus Romos katalikų bažnyčios tarnas Kauno arkivyskupas, metropolitas Sigitas Tamkevičius užsiminė, kad kitokios orientacijos prezidentas turėtų apsieiti „be išrinktojo šalies vadovo dalyvavimo už jį laikomose mišiose“. Žinoma, kodėl Bažnyčios tarnas taip turėtų netvirtinti, jei tariamai sekuliarioje valstybėje netiesiogiai įtvirtinta Romos katalikų bažnyčios ir valstybės sąjunga, juk netgi Lygių galimybių įstatyme sudaromos visos galimybės netaikyti šių įstatymo nuostatų religinėms bendruomenėms.
Romos katalikų bažnyčios ir valstybės sąjunga, nors ir netiesioginė, tačiau akivaizdi – vien tik prisimenant Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybą bei Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, juk Lietuvos vyskupų konferencijos deleguotieji sergi Lietuvos visuomenės dorovę net ir žiniasklaidoje.
O kur dar vieši pamokslavimai, renginiai, kuriuos transliuoja nacionalinė Lietuvos televizija: prezidento inauguracija, kito – laidotuvės, katalikiškos šventės, kuriose pirmieji valstybės asmenys savo dalyvavimu ir keliaklupsčiavimu Romos katalikų bažnyčiai rodo, kaip „doram“ Lietuvos piliečiui derėtų elgtis.
Į 2011 metus įžengėme susitepę. Europos ir pasaulinė žiniasklaida Lietuvą ne kartą minėjo prisimindamos mūsų Seimo žygius prieš homoseksualios orientacijos asmenis.
Įvardydamas homofobiškiausias 2010 metų pasaulio šalis žinomas žurnalas „The Foreign Policy“ minėjo ir Lietuvą. Žurnalas pasauliui priminė, kad Lietuva 2010 metais ne tik svarstė, tačiau ir priėmė homofobiškus įstatymus.
Pasaulinėje žiniasklaidoje nuskambėjome ir tada, kai į homoseksualų eitynes „Už lygybę“ įsiveržusiems Seimo nariams P.Gražuliui ir K.Uokai nebuvo panaikintas neliečiamumas, nors policija ir generalinis prokuroras dėjo visas pastangas siekdami ne Temidei, tačiau Seimui įrodyti, kad šie asmenys verti teisiamųjų suolo.
Tiesa, prie šio klausimo bus dar grįžta jau šiais metais, kai byla bus nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.
Lietuva pradėjo „kryžiaus“ žygį prieš homoseksualus dar 2010 metų kovą priimdama naują Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo redakciją, kurioje po prezidentės Dalios Grybauskaitės pataisų išliko apgailėtina nuostata, jog neigiamą poveikį nepilnamečiams daranti informacija laikoma tokia, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.
Lietuva žygį prieš homoseksualus tęsė priimdama ir naują Visuomenės informavimo įstatymo redakciją, kurioje joje teigiama, kad komerciniuose audiovizualiniuose pranešimuose „neturi būti seksualinės orientacijos apraiškų arba skatinimo“, tačiau vienintelė orientacija, tebeskatinama komerciniuose audiovizualiniuose pranešimuose, yra heteroseksualų.
2011 metai prasidėjo neužbaigus senų darbų, juk dar nebaigta svarstyti Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisa, kuria Seimo narys P.Gražulis, kartu su kitais savo kolegomis, siekia uždrausti viešą homoseksualių santykių propagavimą – pagal šio parlamentaro sumanymą, toks propagavimas užtrauktų administracinę baudą nuo 2 tūkst. iki 10 tūkst. Lt.
O kur dar įspūdingoji valstybinė šeimos koncepcija, kurią dar 2008-aisiais oriai ir išdidžiai priėmė Seimas, šeimą sutapatindamas išskirtinai tik su vyro ir moters santuoka. Tikėtina, kad 2011 metais Lietuvos Konstitucinis Teismas, siekdamas ištirti, ar šis teisės aktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pateiks galutinę išvadą.
Norėdamas iš Lietuvos išguiti visus nenorinčius, o gal ir pritapti prie vykdomos politikos nepajėgiančius žmones, Seimas vis dar tęsia niekingus savo „tautos gryninimo“ darbus. Antai Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas iš dalies pritarė G.Songailos, V.M.Čigriejienės, R.Kupčinsko, A.Stancikienės ir K.Uokos pasiūlymui išbraukti lytinę orientaciją iš Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto. Anot šių Seimo narių, „lygios galimybės“ negali būti įgyvendinamos visur ir visada“.
Tiesa, šis komitetas, būdamas įžvalgesnis ir nenorėdamas „užkliūti“, pasiūlė Seimui iš minėto įstatymo projekto apskritai panaikinti bet kokius galimos diskriminacijos pagrindus.
Taigi, 2011 metais bus tęsiami tariamo tautos gryninimo darbai, skirstant tautą ne tik pagal socialinę asmens padėtį, tačiau ir pagal lytį bei lytinę orientaciją, reprodukuojant ir institucionalizuojant visuomenėje giliai įsišaknijusią nuostatą, kad „heteroseksualumas yra būtina, jeigu ne privaloma, sąlyga visavertėms pilietinėms teisėms įgyti“ (Phelan, 2001).