F.Sagan talentas buvo išskirtinis. Jis slypėjo jos organiškame požiūryje į gyvenimą ir literatūrą. Ji visuomet darydavo tai, ką norėdavo, ji buvo iš tikrųjų laisvas žmogus – laisvas nuo įtampos, nuo nepakeliamo darbo, nuo diktato - ar tai būtų visuomenės diktatas, ar mėgstamo dalyko: „Aš rašau instinktyviai, taip, kaip gyvenu ir kvėpuoju.“
Tikriausiai todėl F.Sagan knygos daugeliui žmonių, nugrimzdusių aplinkybėse, skolose, kasdienybės šurmulyje, reikalingos kaip gurkšnis tyro oro. Tikriausiai todėl F.Sagan turėjo daugybę draugų.
2010 m. birželio 21 d. sukako 75 metai nuo F.Sagan (1935-2004), kuri buvo vadinama panele literatūros Chanel, gimimo. Visame pasaulyje iš naujo perleidžiamos jos knygos. O Lietuvoje leidykla „Tyto alba“ perleidžia romanų rinkinį „Po mėnesio, po metų“: šioje knygoje – trys F.Sagan romanai: „Po mėnesio, po metų“, „Ar mėgstate Bramsą?“, „Kapituliacijos signalas“.
Jubiliejaus dienomis F.Sagan sūnus Denis Westhoffas, kuris rūpinasi motinos literatūriniu palikimu, pasidalijo prisiminimais apie ją.
- Daugeliui žmonių F.Sagan tapo savo kartos simboliu – nerūpestingu, laisvu, įvykdžiusiu seksualinę revoliuciją. Ar ji buvo panaši į savo knygų veikėjus?
- Žinoma, mama daugiausia vaizdavo tą pasaulį, kuriame nuolat sukinėjosi. Jos knygų jokiu būdu negalima laikyti autobiografinėmis. Visi veikiantieji asmenys, be abejo, buvo išgalvoti. Jai pačiai viskas, kas atsitikdavo personažams, dažnai būdavo staigmena. Bet jos knygose niekada nebuvo jokio „dvigubo dugno“.
- F.Sagan skųsdavosi, kad jos gyvenimas nenusisekė. Kad ir kaip ten būtų, ji paskyrė savo gyvenimą mėgstamam dalykui.
- Pati pirmoji knyga „Sveikas, liūdesy!“, parašyta septyniolikos metų, atnešė jai pasaulinę šlovę ir milžiniškus pinigus. Pinigai suteikė galimybę gyventi taip, kaip ji nori. Tiesa, gyvenimo pabaigoje jai kartais skambinėdavo leidėjai ir reikalaudavo atiduoti rankraštį laiku, nes ji buvo gavusi už juos avansą.
- Kai kurie kritikai tvirtina, kad ji iššvaistė savo talentą ir nesukūrė tikro šedevro.
- Ją vadindavo tingine, tačiau ji daug dirbo ir sukūrė 45 knygas, neskaitant teatro pjesių, scenarijų ir šešiasdešimties dainų, kurios atliekamos iki šiol.
- Kokis buvo jos būdas?
- Mama buvo labai atvira žmonėms, kuriuos mylėjo, su jais jai buvo lengva, jausdavosi nevaržomai. Bet kai aplink susigrūsdavo daug žmonių, ji tapdavo uždara ir drovi.
- Daugelis jos romanų ekranizuoti?
- Beveik visi. Septintajame ir aštuntajame XX a. dešimtmečiuose filmuodavo ir amerikiečiai, ir prancūzai, ir italai, ir net, regis, bulgarai. Pastaraisiais metais naujų ekranizacijų nebuvo. Tiesa, amerikiečiai ruošiasi filmuoti naują juostą pagal „Sveikas, liūdesy!“
- F.Sagan gyveno pleibojaus gyvenimą – mėgo beprotišką greitį, bohemišką gyvenimą, alkoholį, narkotikus, vyrus ir moteris.
- Iš esmės taip ir buvo. Tačiau tai tik kaukė, kurią mano mamai teko nešioti po neregėtos pirmojo romano sėkmės. Kai ji už savo pirmą honorarą nusipirko „Jaguar“, kilo kalbos, kad Françoise basa sėdi prie vairo ir laksto keliais 200 km/h greičiu. Kalbėta, kad F.Sagan išlaiko visą būrį pataikūnų ir veltėdžių, rengia išgertuves naktiniuose klubuose.
- Ji draugavo su Brigitte Bardot?
- Jos dažnai susitikdavo, kai Brigitte buvo ištekėjusi už režisieriaus Roger Vadimo. Paskui, aštuntajame dešimtmetyje, jos kartu išleido knygą – mano motina parašė tekstą prie B.Bardot nuotraukų. Paskui Brigitte suartėjo su kraštutiniais dešiniaisiais, ir jų keliai išsiskyrė.
- F.Sagan žavėjosi Rudolfu Nurijevu, su kuriuo buvo pažįstama.
- Ji puikiai aprašė jį repeticijos metu: „Pusnuogis vyras su triko ir baleto bateliais, vienišas ir gražus, žvelgiąs į dulsvą veidrodį nepatikliu ir susižavėjusiu žvilgsniu į savo meno atvaizdą.“
- Kodėl ji atsisakė būti išrinkta į Prancūzijos akademiją?
- Mama atsisakydavo visų apdovanojimų ir bet kokių privilegijų. Ji nenorėjo būti pastatyta ant pjedestalo. Sakydavo: „Negi jūs manote, kad galiu pasiūti naują palaidinę ir įsitaisyti tarp akademikų?.. Tai būtų tas pat, kas atsisėsti į kalėjimą.“
- Regis, F.Sagan pati sukūrė sau epitafiją?
- Aš puikiai ją prisimenu: „Pasirodė pasaulyje su mažyčiu romanu „Sveikas, liūdesy“, kuris sukėlė skandalą visame pasaulyje. Jos mirtis po gyvenimo, kuris, panašiai kaip ir jos romanai, buvo malonus, bet nerūpestingas, pasirodė besanti skandalinga nebent jai pačiai…“ Mama palaidota Kažare, centrinėje Prancūzijoje, gimtosiose vietose. Ant kapo plokštės - tik jos vardas ir gimimo bei mirties datos, gal vėliau pridėsime ir šią epitafiją.