Žymiausias iš konservatorių V.Landsbergis pažeria visą spiečių gudriai suregztų užuominų apie tai, jog tokia kruvina įvykių eiga, laimėjus rinkimus, nebuvusi naudinga A.Lukašenkai, taigi esą kažkas kitas bandė pasišildyti rankas ant šitaip įsiplieskusio laužo.
Suprask – toks buvo Rusijos, siekiančios sukompromituoti A.Lukašenką, pradėjusį megzti ryšius su Vakarais, interesas (kaip atrodo bent man, A.Lukašenkos reputacija yra taip akivaizdžiai nusistovėjusi, tokia aiški, jog neįmanoma čia nieko nei pagerinti, nei pabloginti.).
Į dažnai dabar minimą faktą, jog iš protestuojančiųjų minios chuliganiškus išpuolius pradėjo čia atsiųsti Baltarusijos specialiųjų tarnybų provokatoriai, garsiausiasis iš konservatorių taip pat turi paruoštą atsakymą – esą tikriausiai ne visa Baltarusijos KGB dirba A.Lukašenkai, neva kažkuri šios institucijos dalis – patarnauja kitai jėgai. (Tarsi būtų geroji KGB dalis – tarnaujanti A.Lukašenkai ir blogoji – rengianti provokacijas).
Kitaip tariant, Baltarusijos caras yra geras, blogi tik jo bojarinai. „Arba, - sako V.Landsbergis, - A.Lukašenka visai išprotėjo.“
Štai čia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip atrodo, labiau pagrįsta yra nuomonė, jog diktatoriaus veiksmai tą liūdną vakarą ir po to buvo pakankamai racionalūs arba, galbūt tiksliau būtų sakyti, „racionalūs“ (kalbame apie savotišką, patologinį racionalumo atvejį).
Kai kurie politologai pastebi, jog A.Lukašenkos reakcija buvo audringa ir neadekvati, bijant žinomų Rožių ir Oranžinės revoliucijos precedentų pakartojimo, kai režimas buvo nušluojamas po jam neva sėkmingų susiklosčiusių rinkimų, į įvykius įsitraukus protestuotojams.
Žinoma, galima klausti – ar baimė yra racionalus jausmas, tačiau, regis, išvydome tai, ko, žiūrint racionaliai, galima, tikėtis, iš žvėriškos baimės apsėsto tirono, matėme išgąsdintą vilką, parodžiusį iltis.
Kyla klausimas - ar toks pakankamai įžvalgus žmogus, kaip V.Landsbergis, viso to nesupranta? Nepatogi, tiesą sakant, pačios tiesos reikalui yra V.Landsbergio išeities pozicija, bandant retrospektyviai kažkaip pateisinti Lietuvos politinio elito entuziazmą, koketuojant su kaimyninės šalies diktatoriumi, tą nešvankų keliaklupsčiavimą, nemotyvuotą padlaižiavimą.
Tik labai naivų žmogų būtų galima įtikinti, jog taip besielgiant yra kažkokia galimybė atkovoti Baltarusiją iš Rusijos įtakos zonos. Rusija iš tiesų Baltarusijoje turi savo interesų, tačiau, nesiekiant savęs specialiai apgauti, nesunku bus pastebėti, jog pats didžiausias Rusijos interesas yra užkonservuoti, kaip nors pratęsti A.Lukašenkos režimą (smulkūs kivirčai tik sustiprina draugystę).
Kita vertus, Lietuvos oligarchai taip pat yra prasitarę, kad A.Lukašenka jiems yra pats geriausias atvejis, mat turima galvoje neskaidraus, politiškai motyvuoto verslo interesai, kai už politines paslaugas tironas atsilyginama privilegijomis verslo plėtrai. Tačiau ar dėl to reikėtų aukoti strateginius šalies interesus ir savigarbos likučius?
Premjeras A.Kubilius radijo laidoje pastebi, jog Baltarusijos kelionė arčiau vakarietiško, europietiško, demokratiško gyvenimo sustojo tik laikinai.
Įsiklausykite, skaitytojau, į šiuos žodžius, į jų potekstę. Tarsi kelionė į demokratijos šalį sėkmingai būtų vykusi anksčiau, vadovaujant A.Lukašenkai, o dabar dėl kažkokių nesusipratimų, techninių gedimų sustojo – tikėtina – laikinai.
Kažkaip neoru, premjere, taip pliaukšti! Iš tiesų, čia, regis, prasimuša tas lietuviško gudručio tiražuojamas pavyzdys, kai gudravome gudravome, o pergudravome tik pačius save.