Teismas turėtų pasisakyti, ar dabar opozicinei partijai „Tvarka
ir teisingumas“ vadovaujančio politiko pasyvioji rinkimų teisė
apribota nepažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos.
R.Paksas teismui bandė įrodyti, kad Lietuvos Konstitucinis
Teismas buvo šališkas ir viršijo savo įgaliojimus. Politiko
nuomone, rinkimų įstatymas buvo pakeistas specialiai dėl jo, o
draudimas jam būti parlamentu prieštarauja laisvų rinkimų esmei.
Skundas Strasbūro teismui buvo perduotas dar 2004 metų
rugsėjį, bet Didžioji kolegija jį išnagrinėjo tik praėjusių
metų balandžio 28 dieną.
Pagrindu pirmą kartą Europos istorijoje pašalinti prezidentą
iš posto tapo 2004 metų kovo mėnesio Konstitucinio Teismo
nutarimas, kad R.Paksas šiurkščiai pažeidė šalies Konstituciją,
kai, be kita ko, suteikė Lietuvos pilietybę verslininkui rusui
Jurijui Borisovui už šio duotą finansinę paramą ir leido
verslininkui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka
tyrimą bei klausosi jo pokalbių.
Konstitucinis Teismas taip pat paskelbė, kad už šiurkštų
Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą iš pareigų
pašalintas asmuo negali dar kartą prisiekti Tautai - taip R.Paksui
buvo užkirstas kelias kandidatuoti į prezidentus ir į Seimą, būti
ministru, premjeru. Pagal šį išaiškinimą atitinkamai buvo
pakeisti ir valstybės įstatymai.
Lietuvos Vyriausybės atstovė Strasbūro teisme Elvyra Baltutytė
yra sakiusi, kad teismas ketina koncentruotis į Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo
protokolo nuostatą, kuria valstybės „įsipareigoja priimtinais
terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant, kad būtų
sudarytos tokios sąlygos, kurios garantuotų žmonių laisvę renkant
įstatymų leidžiamąją valdžią“.
Pats R.Paksas yra sakęs, kad siekia atgauti teisę būti
išrinktam ne tik į parlamentą, bet ir į prezidentus - jis
argumentavo, kad asmuo, galintis tapti parlamentaru, teoriškai gali
būti išrinktas Seimo pirmininku ir tam tikrais atvejais pavaduoti
prezidentą.