Užtemsta ne tik diplomatija, bet ir Saulė

Ištikima savo politiniam stiliui D.Grybauskaitė nenurodė nė vieno kritikuotino ankstesnės politikos žingsnio. Tačiau apibendrino be jokių išlygų, per savo atstovą spaudai kategoriškai pareikšdama: „Katastrofa ir klaida buvo dešimt metų izoliacija Baltarusijos.“

Tautai toks beatodairiškas kirtis turėjo patikti, tačiau užsienio politikos ekspertai turėjo prarasti žadą.

Juk bent kiek besidominčiam užsienio politika žmogui buvo akivaizdu, kad daugiau kaip dešimt metų buvo izoliuota ne Baltarusija, o jos valdžios pareigūnai. Jiems buvo užkertamas kelias naudotis kelionių po Europos Sąjungą (ES) ir JAV privilegijomis dėl labai konkrečių veiksmų: susidorojimo su politine opozicija, laisva žiniasklaida, studentija. Šią izoliavimo politiką net griežčiau už Lietuvą vykdė visas civilizuotas pasaulis. Tokia politika buvo grindžiama konkrečiais ES sprendimais.

Negi dirbdama Europos komisare dabartinė šalies vadovė nieko nežinojo apie savo kolegų Briuselyje priimamus sprendimus?   O gal D.Grybauskaitė, nevengianti aštraus žodžio kalbėdama apie Lietuvą, nuolat Europos Komisijos posėdžiuose išsakydavo kritišką požiūrį į vadinamąją Baltarusijos izoliavimo politiką? Kad ir kaip ten būtų, kol mūsų komisarė dirbo Briuselyje, Lietuvos visuomenei savitas D.Grybauskaitės požiūris į tokią „katastrofišką“ ES politiką nebuvo žinomas.

Tačiau verta panagrinėti ne tik prezidentų pareiškimus, o realius V.Adamkaus laikų „izoliavimo“ politikos vaisius. Eksportas į Baltarusiją 2004-2008 metais išaugo daugiau kaip 3 kartus – nuo 800 mln. iki 2,5 mlrd. litų. Dvišalės prekybos apyvarta 2008 metais apskritai pasiekė visų laikų rekordą – beveik 4 mlrd. litų!

Gal todėl, kad šie skaičiai paneigtų seniai pučiamą miglą apie kažkokią „katastrofišką“ V.Adamkaus politiką, dabartinė Lietuvos valdžia tų skaičių nebeprisimena? 

Pavyzdžiui, neprisimena, kad Lietuvos investicijos Baltarusijoje taip pat augo kaip ant mielių – 2004-2008 metais padidėjo daugiau kaip 5 kartus.

Skirtumas tas, kad tada visos Lietuvos kompanijos turėjo daugmaž vienodas sąlygas investuoti, nes nebuvo atstovaujama vienos konkrečios oligarchinės grupės interesams. Bet gal tas išskirtinai svarbių oligarchų izoliavimas ir kerta prezidentei per širdį?

Kol konservatoriai demonstratyviai bendravo tik su Baltarusijos opozicionieriais, ankstesnės vyriausybės pradėjo tyliai megzti dialogą su oficialiuoju Minsku. Tačiau buvo glebėsčiuojamasi ne su visais iš eilės, o vadovaujamasi bendru sutarimu, kad bendrauti galima su visais, išskyrus į „juodąjį“ ES sąrašą patekusiais pareigūnais, susitepusiais represiniu opozicijos tramdymu. Po ilgos pertraukos 2005-2008 metais surengti net trys Baltarusijos premjero vizitai į Lietuvą.

2008 metų pabaigoje, jau konservatoriams perėmus valdžią, po ilgos pertraukos surengtas pirmasis oficialus Lietuvos užsienio reikalų ministro vizitas į Baltarusiją. Tuometis ministras V.Ušackas sėkmingai prisiėmė sau šio istorinio įvykio nuopelnus.

Tačiau realiai dirvą šiam vizitui išpurenta dar 2007 metų gegužę, kai tuometis užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas, beje, pirmasis ES išdrįso „neutralioje teritorijoje“ – Medininkuose – surengti susitikimą su Baltarusijos užsienio reikalų ministru.

Žinoma, tuomet P.Vaitiekūnas gavo pylos nuo kai kurių savo kolegų ir Europos komisarų. Tačiau ne mažiau pylos už savo drąsią politiką Rytuose tuometis ministras gaudavo ir nuo konservatorių. Prezidentas V.Adamkus buvo savotiškas rizikingų diplomatinių eksperimentų garantas.

Vykdant tokią aukštojo meistriškumo reikalaujančią užsienio politiką galima ir suklysti, tačiau jos kryptis - atverti vartus Baltarusijai į Europą, skatinti demokratinių permainų norinčią visuomenės dalį siekti reformų šalyje – erzino tik Kremlių, o ne Europą ar JAV.

Pralaužus ES santykius su Baltarusija stingdantį ledą, surengtas ne vienas neformalus susitikimas Lietuvoje, Briuselyje, kitose Europos sostinėse ir su opozicijos, ir su oficialiojo Minsko atstovais. Būtent Lietuvos diplomatų pastangomis buvo pamažu juvelyriškai keičiama ir bendroji ES politika, o Lietuva Baltarusijoje įgijo užtarėjos ES ir geros kaimynės reputaciją. 

Į bendradarbiavimą įsitraukė daugelio kaimyninių šalių institucijų pareigūnų, nevyriausybinių organizacijų, suaktyvėjo kultūros, akademinės bendruomenės, jaunimo ryšiai.

Abipusės žmonių simpatijos nemažai prisidėjo, kad pavyko 2007-2008 metais baigti demarkuoti Lietuvos ir Baltarusijos valstybės sieną, tapusią ir savotiška europinės demokratijos ir sovietinio tipo diktatūros skiriamąja linija.

Tačiau būtent tai, kad pirmą kartą dviejų tautų istorijoje nustatyta valstybės siena ėmė ne tik skirti, o realiai jungti ES ir už jos ribų atsidūrusius žmones, ir sukėlė sovietinės imperijos nostalgija sergančių jėgų įsiūtį.

Žinoma, labiausiai nepatenkinti buvo tie, kurie Baltarusijos demokratinį kelią į ES vertino kaip didžiulį „praradimą“ arba, anot Vladimiro Putino, katastrofą.

Atminties užtemimu nesiskundžiantys politikai, žinoma, nenorės prisipažinti, kad idėją gabenti naftą per Lietuvą į Baltarusiją ir taip stiprinti pastarosios energetinę nepriklausomybę taip pat iškėlė ne A.Kubilius ir ne D.Grybauskaitė.

Tai įvyko ankstyvą 2007 metų pavasarį, kai ir vienas, ir kitas dar tik svajojo apie būsimą valdžią. Kol vieni ruošėsi naujiems postams, kitiems teko ne toks patrauklus ir pastebimas darbas - organizuoti Baltarusijos atstovų vizitus į Klaipėdos uostą, susitikimus su „Lietuvos geležinkelių“ vadovais, derybas dėl tarifų ir gabenimo apimčių.

Dar prie ankstesnių vyriausybių iš principo buvo suderintas ir vienas ryškiausių D.Grybauskaitės „laimėjimų“ – susitarimas dėl vietinio eismo režimo pasienio regionų gyventojams. Lietuvos vidaus reikalų ministerija iš pradžių abejojo, ar verta įtraukti į šią „supaprastinto režimo zoną“ Lietuvos sostinę Vilnių. Tačiau kai Lietuvos diplomatams pavyko atkelti vartus ne tik Baltarusijos miestui Gardinui, bet ir Lydai su jos apylinkėmis, klausimas buvo išspręstas savaime.

Taigi ir ši sutartis pasirašyti buvo paruošta jau 2008 metų pavasarį, ir tik dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių ji nebuvo pasirašyta 2009 metais, per A.Lukašenkos vizitą į Vilnių, jos pasirašymo ceremonija buvo atidėta.

Prezidento V.Adamkaus rūpesčiu ankstesnės vyriausybės ypač daug dėmesio skyrė santykiams su Baltarusijos demokratine opozicija. Konsultacijos, mokymai, vizitai į Vilnių buvo tokie dažni, kad tikrai neliko nepastebėti budriai situaciją kaimynystėje stebinčių akių.

Diktatoriaus A.Lukašenkos milicininkų žiauriai sumuštiems opozicionieriams buvo sudarytos sąlygos gydytis Lietuvoje. Apie tai prezidentei galėtų papasakoti ir kai kurie jos patarėjai, tąkart atlikę svarbų darbą Baltarusijos demokratijos labui. Žinoma, jei prezidentė teiktųsi jų bent išklausyti. O gal patarėjai jau bijo jai prisipažinti apie savo „jaunystės klaidas“? 

Kad ir kokios priežastys lemia D.Grybauskaitės „atradimus“, stebina prezidentės institucinės atminties spragos. Gal per ilgai užsibūta Briuselyje ir per mažai jai žinoma, kas per tą laiką, kai jos nebuvo, nutiko tėvynėje?

Jei valstybės vadovė ramiai paskaitytų Prezidentūroje sukauptas bylas, pamatytų, kad net jos dabartinė politikos „naujovė“ – kreiptis į „Europos Komisijos prezidentą ir ES Vadovų tarybos prezidentą, kad būtų supaprastinta ES vizų išdavimo tvarka Baltarusijos piliečiams ir būtų sumažintos vizų kainos“ – Lietuvos diplomatijos apyvartoje sukasi jau nuo kokių 2006 metų. Per tą laiką jau ne kartą kreiptasi ir į komisarę B.Ferrero-Waldner, ir į komisarą F.Frattinį, ir į Helgą Schmidt, ir į Vokietijos užsienio reikalų ministrą.

Bylose šalies vadovė rastų ir įrašą, kad prezidentas V.Adamkus dar savo pirmosios kadencijos pradžioje nepabūgo susitikti su A.Lukašenka.

Tiems skaitytojams, kurie to nepamena, galima priminti, kad tai įvyko vėlyvą 1998 metų rudenį Medininkuose. Tačiau, pasak liudininkų, įspūdis, kurį Lietuvos vadovas tada išsivežė iš susitikimo, buvo slogus. Visą dešimtmetį V.Adamkus nuosekliai laikėsi linijos, kad A.Lukašenka – ne tas politikas, kuriuo galima pasitikėti.

Kodėl neverta taip skubėti pasinaudoti gundančiais pasiūlymais, jaunoms ir į avantiūras linkusioms merginoms paprastai papasakoja labiau patyrę tėveliai.

Sunku pasakyti, ar tokį „tėvelį“ turi buvusi Europos komisarė, įžengusi į Lietuvos politikos minų lauką. Tačiau jei tokiam viliotiniui prezidentė pasidavė tik todėl, kad aklai tikėjo primityviai suprantamos „pragmatiškos“ politikos galia, laikas būtų keisti tokį tikėjimą.

Prezidentas V.Adamkus šalies vadovei taip pat galėtų pats daug ką papasakoti, gal net patarti, jei tik ši teiktųsi bent retsykiais paskambinti ar pakviesti kaimyną kavos. Tačiau prezidentės rezidenciją Turniškėse supa labai aukšta tvora, kuria D.Grybauskaitė atsitvėrė ne tik nuo „eilinių“ žmonių pasaulio, bet ir nuo buvusio prezidento.

Gali būti ir taip, kad tik dėl ambicijos pranokti visus savo būtais ir nebūtais laimėjimais, D.Grybauskaitė visą praėjusio dešimtmečio užsienio politikos darbą vadina „katastrofa“. O tai – jau ne tik asmeninis prezidento V.Adamkaus, bet ir Lietuvos diplomatijos įžeidimas.

Žinoma, nuo diplomatinių nesėkmių neapsaugotas nė vienas užsienio politikos vykdytojas. Neapsaugoti net ir tie, kurie mano esą neklystantys. O jei kartais sunku paaiškinti, kodėl taip atsitinka, belieka atsiversti Palmiros horoskopą: „Sausio 3 diena. Sudėtinga iliuzijų diena prieš Saulės užtemimą, kuris įvyks rytoj Ožiaragio ženkle (maksimali fazė 10 val. 51 min. Vilniaus laiku).“