Norėčiau pradėti nuo to, kad tokiai piemenei, kuriai 1991 m. sausio 13-ąją buvo tiek metų, kad dar buvo galima be ironijos sakyti „su puse“, reikia labai daug drąsos šiandien ateiti čia, atsisėsti greta vieno iš garsiausių ir garbiausių Lietuvos disidentų ir įsivaizduoti, kad po jo dar gali ką nors pasakyti apie drąsą. Kad galėtum tai padaryti, privalai būti laisvas žmogus.
Kai Paulius S. pradėjo mane kalbinti šiandien čia prieš jus pasisakyti, mėgindamas užvesti ant kelio, pasiūlė man kalbėti iš savo amžiaus ar kartos perspektyvos. Tarp mano bendraamžių tai - sena nuzulinta giesmelė, ir nuzulinome ją mes prieš kokį dešimt metų, kai aš, susirinkusi visus filologyno bernus ir dar porą fizikų, sėdėdavau pora aukštų žemiau, „Pilies menės“ rūsyje, ir, kaip dera tikriems buršams, filosofuodavome prie alaus. Dažnas tų filosofavimų motyvas būdavo maždaug toks: mūsų tėvai - ar bent jų karta - gavo visą džiaugsmą studijuoti ar studentauti tais laikais, kai prigimtinį, neišvengiamą jaunų karštų galvų maištą buvo galima nukreipti prieš akivaizdų priešą - sovietinę sistemą - ir tam tikdavo kokios tik nori raiškos priemonės. Drabužiai, muzika, knygos, Bažnyčia, pokalbiai, politika, mokslas - viską, deramai pakreipus, buvo galima paversti pasipriešinimu.
O štai mums tenka tiesiog darbuotis Tėvynės labui, o tam už jaunatvišką maištą daug labiau tinka seniokiška kantrybė. Ką reikėjo sugriauti, nuversti, pakeisti, padarė vyresnieji. Ir dabar jie patenkinti peni mus romantiškomis istorijomis apie naktimis universiteto bibliotekoje kažkokiais prieštvaniniais aparatais kopijuotas draudžiamas knygas, disidentiškas arbatėles pas tėvą Stanislovą, KGB tardymus, į saldainių popieriukus suvyniotos KBK mikrofilmų gabenimą į Ameriką. Įžūliausieji dar drįsta visa tai mums prikišti, neva, nebuvai, nematei, nepatyrei - tai ir tylėk, gerbk vyresnius, lenkis praeities žygdarbiams ir juos atlikusiems didžiavyriams. Viename profesiškai nereikšmingame savo vertime, kaip kartais nutinka, radau ypatingai įstrigusią J. P. Sartre'o citatą. Jis pasakoja atsiminimus apie prancūzų rezistenciją - pasipriešinimo nacių okupantams sąjūdį, ir apibendrindamas sako maždaug taip: mes niekada nebuvome tokie laisvi, kaip kalėjime. Štai to kalėjimo - tiesiogine ar perkeltine prasme - kuriame galima pajusti tokią tikrą, radikalią laisvę, mes ir pavydėjome disidentų kartai.
Puikiai suprantu, kad tai skamba kaip baisi erezija, bet negaliu bijoti nederamai nuskambėti, kalbėdama apie drąsą. Be abejo, lengva mums pavydėti tada, kai iš kalėjimų ir tardymų liko tik prisiminimai, kaip prisiminimams ir dera, nuspalvinti jų pasakotojų nostalgijos ir mūsų pačių karštų jaunų širdžių romantikos troškimo. Bet jei trumpam sulaikytume pasipiktinimą tokiu jaunimo lengvapėdiškumu ir pamėgintume įsigilinti, suprastume, kad pavydėjome mes ne paties kalėjimo, o erdvės ar aplinkybių demonstruoti laisvę ir drąsą. Jei būtume gimę trisdešimčia metų anksčiau, manėme mes, dar ne tokių žygdarbių būtume nuveikę. O dabar jūs - vyresnieji - savo žygdarbiais atėmėte iš mūsų tokią galimybę, ir dar priedo ne vien jūsų, bet ir savo pačių proto, kai jis prablaivėja ir atvėsta, esame priversti jaustis jums už tai dėkingi ir skolingi. Jūs atėmėte iš mūsų tokį patogiai didelį ir apčiuopiamą tikslą ir iššūkį, kaip kova už laisvę. Jeigu būčiau gerai išauklėta mergaitė, kuri gerbia vyresniuosius, dabar jums nusilenkčiau, padėkočiau ir baigčiau savo kalbą. Tik nieko nebūčiau pasakiusi apie drąsą. Todėl nepabijosiu kalbėti toliau ir paklausiu, ką jūs ar Apvaizda mums davėte vietoje to.
Šiemet per kovo 11-ąją, maždaug dešimt po aštuonių ryto, kai įsijungia mano radijo žadintuvas, Lietuvos radijas užgrojo dainą, kurią vaikystėje mokėjau mintinai. Klausiausi ir negalėjau atsistebėti, kad per dvidešimt metų nė viena jos eilutė nepaseno ir neprarado aktualumo. Šiandienai pakaks ir paskutinio posmelio:
Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos.
Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis,
Aušra įsidienojusi, pabudome ir kelkimės!
„Pabudimo“ metafora šiuo atveju yra net taiklesnė, negu „kalėjimo“. Kalėjimas riboja išorinę laisvę. Jis, kaip Sartre'as ir pastebėjo, negali atimti tikrosios laisvės, kuri, kaip moko egzistencializmas, yra prigimtinė ir neišvengiama visų žmonių būsena. Priešingai, Sartre'as - ir mes, svajodami apie disidentų žygdarbius - supratome, kad išoriniai apribojimai gali net padėti įsisąmoninti ir suvokti savo laisvę - jei norite, „pabusti laisvei“. Kaip teisingai sakoma toje dainoje, laisvas žmogus laisvės neprašo. Jis žino, kad nei atimti, nei duoti niekas jam jos negali. Jau net Nepriklausomoje Lietuvoje atlikti mokslo tyrimai rodo, kad partizanai, tremtiniai, disidentai buvo ne tiek „kovotojai“ už laisvę, kiek tiesiog laisvi žmonės. Jų atsakas į mėginimą juos pavergti buvo ne kova, o tiesiog laisvas pasirinkimas netapti vergu.
Šiandien tapti vergu taip pat visai nesunku. Ir vėl skleidžiu erezijas, tiesa? Juk gyvename laisvoje Lietuvoje, laisvoje Europoje, „laisvajame“ pasaulyje. Ir tai tiesa - šiame pasaulyje dar rastume daugybę žmonių, kurių fizinė, išorinė laisvė smarkiai ribojama žiauriomis priemonėmis. Tačiau taip pat ne sykį girdime ir pasakymus „pinigų vergai“ ar „malonumų vergai“, kalbame apie darboholizmą ar priklausomybę nuo interneto, televizijos ar sekso, nė neminint medicininių priklausomybių, kaip narkomanija ar alkoholizmas. Esame tikrų tikriausi „savo pilvo vergai“, kai ilgesingai gręžiojamės, kaip skambiai įpratome sakyti, pasitelkę Senąjį Testamentą, į Egipto mėsos puodus. Palyginti nauja ir neįtikėtinai klastinga vergija - sveikatingumas, verčiąs mus pirkti tik „sertifikuotus“ eko-šmeko produktus ir tikėtis, kad nuo to gyvensime amžinai. Ir tai - tas pats „kalėjimas“, iš kurio tariamės išsivadavę ar išvaduoti. Cenzūra, teroras, represijos ir visos kitos prievartos režimų naudojamos priemonės veiksmingos tik tada, kai jau esame vergai - kai iš mūsų atėmus turtą, nuosavybę, patogumą, gerovę, galimybes, sveikatą, gyvybę, mes jaučiamės praradę savo esmę. Nes tik tai ir įmanoma atimti.
Ką visa tai turi bendro su drąsa? Viskas labai paprasta. Drąsa ir yra pagrindinė matoma laisvės apraiška. Drąsa yra natūrali, savaiminė sąmoningai laisvo žmogaus būsena. Mat baimė visada yra baimė ką nors prarasti. Tačiau negalima prarasti to, kas tau nepriklauso. Ir jei jau puolėte save guosti, kad tai, ką čia kalbu, galioja tik „pagedusiam“ jaunimui, kuris kokias nors tikrąsias vertybes išmaino į pinigus ar malonumus, neskubėkite.
Laisvas žmogus nebijo mirties, nes žino, kad jo gyvybė jam nepriklauso - mirtis gali jį užklupti per plėšiką tamsiame skersgatvyje ar nuo stogo nukritusią plytą, o ne vien per KGB. Laisvas žmogus nebijo ligos ar luošumo, nes žino, kad ir jo sveikata jam nepriklauso - kad liga ar trauma gali užklupti per genus, girtą ar tiesiog neapdairų vairuotoją, kur nors namo sienoje paslapčia užsiveisusį pelėsį, o ne vien per kankinimus ar persekiojimus. Kol kas tai - klasikinis egzistencializmas. Tas pats egzistencializmas, kuris bent vienoje vietoje daro išvadą, kad didžiausia laisvės apraiška yra savižudybė - tokia pat, kokia taip ryškiai nušvietė Lietuvos Nepriklausomybės priešaušrį. Tačiau prie egzistencializmo skelbiamos neišvengiamos laisvės ir būtinybės nuolat rinktis nesunkiai dera tai, kas filosofijos istorijoje vadinama „ontologiniu argumentu“: nuo tos akimirkos, kai mūsų sąmonėje šmėsteli absoliutaus gėrio egzistavimo galimybė - taip kebliai formuluoju todėl, kad manau, jog iš tikrųjų absoliutas nei žmogaus protui, nei vaizduotei nėra aprėpiamas - nebegalima rinktis nieko kito. Tai labai taikliai pastebi C. S. Lewisas, dėstydamas, kad gėrio ir blogio dualizmas iš tikrųjų nėra lygiavertis - lygiavertiškumą iš jo atima pats žmogaus sugebėjimas skirti gėrį ir blogį. Ir tai taip pat reiškia, kad laisvės sužadinama drąsa, kaip ir bet kuri kita dorybė, nėra nuopelnas, o dovana, būtinybė, neišvengiamas pasirinkimo iš vienintelio galimo varianto padarinys. Štai net ir mane kas nors vis retsykiais pavadina „drąsia kritike“ ar net „drąsiu žmogumi“. Nedrįsčiau savęs tokia vadinti psichologine ar asmenybine prasme, aš tikrai daug ko šiame pasaulyje bijau ar baiminuosi, bet kai reikia parašyti recenziją prastam romanui, aš ir rašau, kad jis prastas - ne todėl, kad nebijau taip rašyti, o todėl, kad neturiu kito pasirinkimo, kaip tik sakyti tai, ką iš tikrųjų galvoju, nes bet koks sušvelninimas būtų posūkis į šalį nuo Tiesos ir Gėrio. Ir aptiktume ne vieną pavyzdį tikrų tikriausio didvyriškumo - kad ir tų pačių disidentų tarpe - parodyto ne tvirtų ir narsių, o silpnų ir trapių žmonių, kurie tiesiog štai taip filosofiškai neturėjo kito pasirinkimo. Vienintelis kelias nuo pusiaujo į šiaurės ašigalį yra šiaurėn.
Tačiau laisvas žmogus taip pat nebijo pinigų, nes žino, kad niekada netaps jų vergu. Jis nebijo popkultūros, interneto ar televizijos, nes žino, kad niekas iš išorės negali jo „apnuodyti“, jei jis pats laisva valia neapsispręs tiems „nuodams“ pasiduoti. Jis nebijo valdžios, nes žino, kad niekada nepanaudos jos savanaudiškiems tikslams. Jis nebijo diskusijos bet kokiu klausimu, nes nėra netgi savo nuomonės ar įsitikinimų vergas, o tik tiesos piligrimas.
Kadangi šito diskusijų ciklo tema yra „Dorybės Lietuvos visuomenės gyvenime ir politikoje“, apie tokią laisvę ir tokią jos teikiamą drąsą labiausiai ir noriu kalbėti. Šiandien Lietuvoje daugiausiai matau baimės prarasti save. Ir tai galioja jau nebe vien ir gal net ne labiausiai mano kartai, kurios vardu lyg ir turėčiau kalbėti.
Palyginti lengvai dabar išsisukčiau, paminėdama politikus, kurie tampa populiarumo tarp rinkėjų vergais, ar televizijas, vergaujančias reitingams. Tačiau manau, kad didžiausi mūsų vergvaldžiai yra tieselės ir gėriukai. Jie klastingi todėl, kad primena tiesą ir gėrį, tačiau iš tikrųjų nuo jų iš esmės skiriasi. Tiesa ir gėris, būdami absoliutūs, negali mums priklausyti - jie yra savaime, ir mes jiems nieko negalime nei pridėti, nei atimti. Parašyti vadinamąją „drąsią recenziją“ galiu todėl, kad manau, jog iš tikrųjų niekam negaliu nuplėšti karūnos, nes jos negaliu ir uždėti. Galiu tik iškelti klausimą, ar ta karūna jau yra pelnytai uždėta - ar aptariamas veikalas pats savaime krypsta į tiesą ir gėrį. Tieselės ir gėriukai, priešingai, leidžia mums pasijusti jų savininkais ir gynėjais, nors iš tikrųjų esame vergai. Keliaujant šiaurėn, tenka ropštis per kalnus ir plaukti per jūras, o tieselės ir gėriukai yra gerai prižiūrimi keliai į šiaurės rytus ar vakarus, kurie neveda į ašigalį, bet jų gale pūpso patogi pusnis, labai tinkama savo asmeninei vėliavėlei įsmeigti.
Iš tokių tieselių ir gėriukų šiandien Lietuvoje stipriai klesti, pavyzdžiui, lietuvybė. Kai manome, kad Viešpaties valios ar humoro jausmo mums skirta dalia gimti tam tikroje teritorijoje ir paveldėti tam tikrą genofondą yra pagrindinis mūsų savęs suvokimo šaltinis, stojame aršiai - ir drąsiai - jo ginti nuo tikrų ar įsivaizduotų priešų, bet būdami vergai, nebematome jo tiesos ir gėrio šviesoje. Tuomet užsispiriame bet kokia kaina didžiuotis esą lietuviai ir primeluojame pilną istoriją, painiodami žygdarbius su niekšybėmis, nors tiesa ir gėris leistų juos be vargo atskirti vienus nuo kitų. Užsispiriame didžiuotis ir ginti savo kalbą nuo kelių papildomų abėcėlės raidžių kitataučių pavardėse ir pamirštame klausti, ar prie tiesos ir gėrio mus labiau artina lietuvių kalba, ar pagarba ir santarvė su atpirktąja žmonija. Didžiuojamės gausia ir turtinga lietuvių poezija ir pamirštame, kad poetinės raiškos priemonės ir yra tik priemonės svarbiems dalykams išreikšti, o ne tikslas, kurio privalu siekti net rašant romaną ar laikraščio straipsnį.
Tiesele ir gėriuku pavertę šeimos vertybes, lengva ranka kiaušiniais apmėtome gėjų paradą ir šitaip tariamės atstovaują krikščioniškąją poziciją. Tiesele ir gėriuku pavertę teisingumą, garbiname žmogžudį ir šitaip tariamės kovoją su supuvusia sistema. Tiesele ir gėriuku pavertę pažodinį Šv. Rašto tesktą, žmonės visiškai bukai ima priešintis mokslo atradimams ir pažangai, savo bukumo šešėlį mesdami ir ant visos tikinčiųjų bendruomenės. Tiesele ir gėriuku pavertę pilietiškumą, demonstratyviai trenkiame durimis ir išvažiuojame iš neva „ateities neturinčios“ Lietuvos, nepastebėdami, kad pilietiškumas juk ir yra aktyvus dalyvavimas ateities kūrime.
Regimieji ženklai, kuriais reiškiasi vergija tieselėms ir gėriukams, gali būti panašūs į drąsą. Neveltui didžiausieji tieselių ir gėriukų vergai mėgsta karinę leksiką: jie kovoja, gina, grumiasi ir kyla į mūšius. Tačiau kariauti galima tik tada, kai arba ką nors turi, arba ką nors nori turėti. Tiesa ir gėris niekada mums nepriklausys, mes lygiai su savo oponentais ar kitos nuomonės šalininkais krypstame į juos, bet šiame pasaulyje niekada jų nepasieksime. Priešingai, tieselės ir gėriukai yra brangus turtas, jie leidžia mums rasti savo vertės ar išskirtinumo įrodymų, bet tokių įrodymų troškimas tik reiškia, kad patys abejojame. Jie kuria mums iliuziją, kad galime patys sau užsidėti karūną, o ne vien nuolankiai jos tikėtis Anapus.
Tiesos ir gėrio ginti mums nereikia - jie patys savaime yra visiškai atsparūs ir mums, ir mūsų oponentams. Juolab jiems ginti nereikalinga drąsa - tik jie vieninteliai yra tikrasis drąsos šaltinis. Tieseles ir gėriukus, priešingai, reikia uoliai ginti nuo bet kokių mėginimų priversti mus išsukti iš tų patogių kelių: tuomet juk tektų ropštis per kalnus ir plaukti per jūras, o ir vėliavėlę vargu ar rastume kur įsmeigti. Todėl pritvinkstame aršumo ir agresijos, klaidingai laikydami juos drąsa. Tikriausiai tiktų tokią laikyseną pavadinti „drąsele“.
Kuo skiriasi drąsos ir drąselės apraiškos? Jos panašios tuo, kad abi neišvengiamai kyla iš laisvo apsisprendimo padarinių. Tačiau drąselė kyla iš apsisprendimo vergauti tieselei ir gėriukui, todėl visada bus asmeniška ir glostanti savimeilę. Drąselė diktuoja mums žodžius, kuriais ne įtikinsime diskusijos oponentą, o įžeisime, priversime sutrikti ir pasitraukti iš diskusijos. Drąselės spiriami, imamės veiksmų, kurie ne tiek gerintų mūsų ar bendruomenės, visuomenės ir žmonijos gyvenimo sąlygas ir aplinkybes, o suvaržytų priešininkų veiksmus. Tuomet gauname pasijusti nugalėtojais (štai ir vėl karinė leksika) ir patenkinti užsidedame - ne, ne karūną, o tik karūnėlę.
Manau, kad tikrosios drąsos apraiškas apytikriai galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji iš jų yra smalsumas. Į tiesą neišvengiamai krypstantis žvilgsnis nebijo sužinoti ką nors, kas prieštarautų jo tieselei, nes nemano, kad tokie prieštaravimai gali kaip nors pakenkti tiesai. Nuoširdžiai smalsus žmogus turi savo nuomonę, kurią rūpinasi nuosekliai pagrįsti argumentais, bet yra visada pasiruošęs ją pakeisti, jeigu priešingi argumentai skamba labiau įtikinamai. Keisti nuomonę ir nebijoti būti išverstakailis jis gali todėl, kad žino visada esąs tik pakeliui į tiesą, o ne manosi ją pasiekęs. O jei tik pasijunta pasiekęs tiesą, be nuoskaudos šypteli vos jo neapgavusiai tieselei ir meta kelią dėl siauro takelio per kalnus.
Antroji drąsos išraiška yra veiklumas. Gėrio siekiantis žmogus privalo visada ką nors daryti, nes žino, kad kelias į gėrį šiame pasaulyje baigtis negali. Jis niekada aklai negins status quo, nes permainos jam reiškia ne tragediją, o istoriją. Kai tik kas nors pareikš nepasitenkinimą esama padėtimi, veiklus žmogus be baimės imsis darbo, kurdamas tiesai ir gėriui palankesnes aplinkybes. Vos pasijunta pasiekęs gėrį, jis taip pat be nuoskaudos šypteli, išsitraukia vėliavėlę iš patogios gėriuko pusnies ir šoka į ledinę jūrą.
Trečioji drąsos išraiška, iš esmės vienijanti pirmąsias dvi, yra pagarba. Tiesos ir gėrio siekiantis žmogus žino, kad taip pat būtinai ir neišvengiamai jų siekia ir visi kiti žmonės. Suprasdamas, kad visi mes maždaug po lygiai einame tiesiuoju ir patogiuoju keliu, jis nedrįsta paniekinti net tų, kurie jam atrodo įsitaisę tieselėse ir gėriukuose, nes supranta, kad ne jo valioje uždėti ar nuplėšti karūnas. Nesutardamas ar leisdamasis į diskusiją, jis drąsiai pasitiki savo oponento sveiku protu ir gera valia, nes šitaip tiesiog produktyviau įmanoma iš jo išgauti tą tiesos ir gėrio trupinį, kurio trūksta jam pačiam.
Aš jau visai baigiu, bet dar norėjau grįžti prie to kartų klausimo, nuo kurio šią kalbą pradėjau. Vyresniųjų nuverstas sovietų režimas buvo, be viso kito, puikiai veikiantis tieselių ir gėriukų perėjimo fabrikas. Tačiau nemanykime, kad sugriovę fabriką, atsikratėme ir jo priperėtų tieselių ir gėriukų, ir savo pačių - ilgamečių vergų - įpročio nuolat išsiperėti sau šeimininką. Ir dabar jau be išlygų lenkiu galvą prieš kartą, kuri ne tik kalnus ir jūras, bet tiesiog ugnį ir vandenį perėjo dėl to, kad nuverstų blogio imperiją. Be ironijos pripažįstu, kad jūsų laukia amžinas vainikas Danguje. Tačiau visiems visų kartų žmonėms šiandien gresia ypač klastinga tieselė ir gėriukas: laisva Lietuva. Ji taip ilgai atstojo mums kompasą, kad galėjome ir pamiršti, jog ji tėra tiesos ir gėrio orientyras, o ne galutinis tikslas. Jei ją paversime tiesele ir gėriuku - ir man tikrai atrodo, kad kartais kėsinamės paversti - jei vien džiaugsimės praeities pergale, pamiršę, kad šiame pasaulyje kelias nesibaigia - ne tik nusivilsime, bet ir žlugsime. Žlungame tada, kai pradedame maldauti lyg vergai, užuot elgęsi kaip neišvengiamai laisvi ir orūs žmonės. Žlunga Lietuvos „aukštoji“ kultūra, maldaujanti pripažinimo ir mokesčių mokėtojų pinigų, bet nežlunga detektyvo žanras ar Holivudo kinas, nė nemanąs kaip nors teisintis dėl „popso“ ar „komerciškumo“, nes savo vertę matuoja reikalingumu ir prasmingumu gyvų knygas ar kiną mylinčių žmonių gyvenime. Žlunga liaudis, maldaujanti neatimti iš jos miškelių, laukelių, taškelių ir varnelių, bet niekada nežlugtų tauta, kuri tarp kitų jaučiasi kaip lygi tarp lygių. Meskim visą šitą turtą. Šioje žemėje niekas mums nepriklauso. Kaip tik todėl, kad mūsų pečių neslegia sunkios kuprinės, mes ir pajėgiame ropštis per kalnus ir plaukti per jūras. Paskęstume jose, jei turėtume kartu vilkti viską, kuo didžiuojamės ir tariamės sukaupę. Geriausias Holivudo istorijoje filmas apie šėtoną „Velnio advokatas“ baigiasi tobulai šėtoną vaidinančio Al Pacino žodžiais: „Vanity. Definitely my favourite sin.“
* * *
Pranešimas skaitytas Lietuvos katalikų mokslo akademijos organizuotoje diskusijoje „Senos ir naujos dorybės Lietuvos visuomenės gyvenime ir politikoje“ 2010 m. lapkričio 8 d.