O sėdėti tykojimo bokšteliuose jau šalta. Tačiau žiemą šernų tykojimo prie jauko medžioklės gana rezultatyvios, nes alkani žvėrys noriai lankosi šėrimo vietose netgi nebodami jų ten laukiančių švininių „bičių“. Man tokia medžioklė (išskyrus plėšriųjų žvėrių) iš viso atrodo neetiška. Bet tai atėjo iš Vakarų, todėl vertinama kaip pati kultūringiausia... Bent žiemą žvėrys galėtų ramiai kramsnoti jiems pabertus pašarus nekrūpčiodami nuo kiekvieno įtartino šlamesio.
Tačiau sausį leidžiamų medžioti gyvūnų pasirinkimas jau gerokai mažesnis. Iš elninių žvėrių pagal „patobulintas“ medžioklės taisykles šį mėnesį dar galima medžioti tauriųjų elnių jauniklius (iki vasario 1 d.). Sausį tęsiasi visų šernų, vilkų, kiaunių, šeškų, lapių, mangutų, kanadinių audinių, ondatrų, pilkųjų kiškių, bebrų, fazanų, kovų, pilkųjų varnų medžioklės. Taigi medžiojamųjų gyvūnų, leidžiamų medžioti sausio mėnesį, sąrašas dar gana ilgas. Kam jis pasirodys per mažas, gali pabandyti paieškoti paprastųjų meškėnų ir nutrijų – šiuos žvėrelius, jeigu kas įsigudrintų aptikti Lietuvoje, medžioklės taisyklės leidžia medžioti visus metus... Sausį medžiotojai savo medžioklės plotuose turėtų dažniau apsilankyti su pašarais miško gyventojams, pasidairyti brakonierių pastatytų kilpų, o šautuvų taikiklius daugiau nukreipti į plėšriuosius žvėris.
Aplinkos ministerijai 2010–2011 metų medžioklės sezonu leidus sumedžioti 60 vilkų, sukilo šių gyvūnų globėjai. „Žaliojoje“ spaudoje pasirodė lozungai: „Visuomenė neleis Gamtos naikinimo ministerijai išžudyti daugiau vilkų!“, „Sustabdykite beprasmišką Lietuvos vilkų žudymą!“, „Gelbėkite mūsų nacionalinį pasididžiavimą – Lietuvos vilkus!“. Vilkų globėjai naiviai galvoja, kad urbanizuotame krašte šie gyvūnai dar vis sėkmingai gali vykdyti „miškų sanitarų“ vaidmenį. Tačiau tie „miškų sanitarai“ kažkodėl labiau linkę „tvarką daryti“ ūkininkų ganyklose, galabyti avis, veršelius, bei gyventojų kiemuose draskyti savo artimiausius giminaičius – šunis.
Vilkų globėjų siūlomas apsaugos priemones nuo šių plėšrūnų galbūt gali pritaikyti tik didelių galvijų bandų augintojai, o visų kaimo močiučių karvių ar ožkų elektriniais piemenimis neaptversi ir prie kiekvieno galvijo specialios veislės aviganio šuns nepatupdysi. Jeigu stambus galvijų ar avių augintojas dar kažkaip dantis sukandęs prakenčia pilkųjų plėšikų daromą žalą, tai kas belieka daryti pensininkams, vilkams sudorojus jų paskutinę karvutę–maitintoją? Juk už vilkų padarytą žalą niekas neatlygina.
Nors pilkųjų plėšrūnų gynėjai teigia, kad Aplinkos ministerijos ir visuomenės požiūris į vilkus skiriasi, tačiau visuomenė, norėdama grožėtis miškuose gražuoliais pilkiais, kažkodėl nenori atlyginti (iš biudžeto) jų daromą žalą žemdirbiams. Neturėtų šių plėšrūnų daromą žalą atlyginti ir medžiotojai, nes vilkų medžioklę griežtai reglamentuoja valstybė, nustatydama kasmet leidžiamą sumedžioti jų skaičių, ką medžiotojai nesunkiai įvykdo. Todėl vilkų globėjai, siųsdami peticijas mūsų prezidentei bei Europos Sąjungos biurokratams, turėtų siūlyti ir pilkių daromos žalos atlyginimo būtinumą. Beje, Medžioklės įstatyme yra toks 4 straipsnis – „Medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo teisė“.
3 šio straipsnio punkte rašoma: „Sodybose ir negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę, nepaisydami Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytų medžioklės terminų, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones, gaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius medžiojamuosius žvėris, kuriems minėtose taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas. Ši veikla nelaikoma medžiojimu ir ją vykdantis asmuo neprivalo būti medžiotojas.“ Vilkas yra medžiojamasis plėšrusis žvėris, kuriam nustatytas medžioklės terminas, tad lyg ir atitiktų Medžioklės įstatymo reikalavimus. Keblumą kelia tik žodis „gaudyti“. Įstatyme vietoj žodžių „gaudymo priemones“ galėtų būti žodžiai „medžiojimo priemones“, o prie žodžio „gaudyti“ dar pridėta „ir šaudyti“.
Pagal medžioklės taisyklių medžioklės būdus reglamentuojantį punktą: „medžioti leidžiama, gaudant spąstais, gaudyklėmis – kai gyvūnai gaudyklėmis gaudomi gyvi ir nesužeisti...“ vilkus Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 3 punkte nurodytu atveju galima gaudyti gyvus, tačiau, kaip su jais elgtis toliau („bei pasiimti“), išaiškinimo nėra. Šiuo atveju tikslinga būtų leisti naudoti ir šaunamąjį ginklą, teisėtai jį galintiems laikyti ir naudoti, nes vilką sugauti gyvą gal ir įmanoma, tačiau pasiimti būtų keblu. Pilkiai - gudrūs žvėrys ir turėtų greitai suprasti, kad tempiant šunį nuo grandinės gali sulaukti švininių „bičių“ įgėlimo. Kai vilkų padaryti nuostoliai neatlyginami, gyventojai nors taip galėtų gintis nuo suįžūlėjusių plėšrūnų, siaučiančių jų kiemuose ar gyvulių aptvaruose. O man vilkas toks pat medžiojamasis gyvūnas kaip ir zuikis ar stirna. Negalima jų medžioti tiek, kad grėstų populiacijos išnykimas, bet melstis jiems taip pat nėra reikalo. Beje, paskutiniajame medžioklės taisyklių pakeitimų pakeitime vilkų medžioklės terminai pailginti ir pilkius bus galima medžioti nuo spalio 15–osios iki balandžio 1 d.
Sunkiai šį rudenį sekėsi medžioti briedžius. Briedžių pateles ir jauniklius leidžiama medžioti tik 1,5 mėn. – nuo spalio 1 d. iki lapkričio 15 d. Ruduo buvo šiltas ir šlapias. Spalį ir lapkritį briedžiai nesirinko į vadinamąsias žiemos ganyklas – didesnių miškų masyvų jaunuolynus. Nesuprantama, kodėl briedžių patelių ir jauniklių medžioklės terminai nesuvienodinami su kitų elninių žvėrių patelių ir jauniklių medžioklės terminais. Visų šių žvėrių biologija (rujos metas, nėštumo trukmė) panaši. Stirnos vaikingos vaikšto netgi nuo liepos mėn., o medžiojamos vis viena iki gruodžio 31 d. Stirninai, kaip ir briedžiai, ragus meta pradedant spalio mėn. viduriu, tad, medžiojant pateles iki gruodžio 31 d., yra beragių tiek stirninų, tiek briedžių. Tačiau numetusį ragus briedį juk lengviau atskirti nuo patelės nei beragį ožį nuo stirnos.
Visų šių žvėrių medžioklė reguliuojama licencijomis, tad kodėl briedžiams dar sutrumpintas ir medžioklės laikas? Juk geriau, turint laiko, paieškoti ir sumedžioti norimą žvėrį (pasenusią vaikų nevedančią patelę) nei skubant nupyškinti pirmą pasitaikiusį. Kada medžioklės taisyklių tobulintojai ir jų patarėjai supras, kad medžiotojai nėra gamtos priešai? Kada į medžioklės taisykles bus nustota kaišioti visokiausių smulkmeniškų „kabliukų“, už kurių užsikabinę aplinkosaugos pareigūnai galėtų lengva ranka išrašinėti medžiotojams nemenkas baudas? Kada patarėjų taryboje dalyvaujantys medžiotojų organizacijų atstovai nustos reiškę savo asmeninę nuomonę, o tinkamai atstovaus paprastiems medžiotojams? Neturėtų, kaip yra išsireiškęs vienas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos vadų, būti skirstoma į „Juos“ (įstatymų bei taisyklių kūrėjai) ir „Mus“ (tų taisyklių vykdytojai) bent medžioklės srityje, jeigu mūsų visų tikslai tie patys – gausinti medžiojamąją fauną, kelti medžiotojų kultūrą, puoselėti medžioklės tradicijas.
Gandai pasitvirtino: 2010 m. rugsėjo 15 d. aplinkos ministro įsakymu patvirtintus medžioklės taisyklių pakeitimus suskubta vėl taisyti. 2010 m. gruodžio 7 d. ministras vėl tvirtino taisyklių pakeitimų pakeitimus. Pažymėtina, jog, be kitų smulkmenų, atsisakyta reikalavimo, kad medžiokliniai šunys privalo turėti FCI (Tarptautinės kinologijos federacijos) pripažįstamus kilmės dokumentus, kad, eksploatuojant ir statant medžioklės įrenginius, privaloma turėti žemės ar miško savininko ar valdytojo raštišką leidimą. Kaip buvo ir anksčiau, visas medžioklinių įrenginių statybas privaloma derinti su žemių ir miškų savininkais bei valdytojais, tačiau nebūtina tai daryti raštiškai. Vėl sugrįžta prie ankstesnės licencijų pildymo tvarkos, kai licenciją užpildyti privalu prieš išvežant žvėrį iš licencijoje nurodyto medžioklės plotų vieneto arba prieš pradedant sumedžioto gyvūno apdorojimą. Pakeisti tauriųjų elnių antramečių patinų medžioklės terminai, pradedant juos medžioti rugpjūčio 15 d. Paankstintas (nuo spalio 15 d.) vilkų medžioklės sezonas. Atsisakyta stirnų patelių medžioklės reguliavimo. Licencijos bus reikalingos tik stirninams. Tauriųjų elnių antramečius patinus leista medžioti varomosiose medžioklėse, tačiau tai daryti tegali tik medžiotojai selekcininkai. Apmaudu, kad tauriuosius elnius suskirsčius net į tris kategorijas ir nustačius joms skirtingus medžioklės terminus, neįstengta su visų elninių žvėrių patelių medžioklės terminais suvienodinti briedžių patelių medžioklės terminų.
Briedžių patelės ir jaunikliai galėtų būti medžiojami iki gruodžio 31 d. arba, kaip taurieji elniai, – patelės iki gruodžio 31 d., o jaunikliai iki vienerių metų amžiaus iki kitų metų vasario 1 d. Bet dėl šių pakeitimų, matyt, dar ilgai ir atkakliai teks „kariauti“ su medžioklės taisyklių koreguotojais. Tačiau džiugu, kad medžioklės taisyklių kūrėjai sugebėjo pripažinti padarytas klaidas ir gana operatyviai jas pataisė. Tačiau tai nereiškia, kad taisyklėse neliko taisytinų nuostatų.