Greičiausiai ne, nes tai buvo tik viešas pavienių vyskupų pasvarstymas norint atkreipti dėmesį – visi rinkėjai turi teisę žinoti, kaip vienas ar kitas jų rinktas atstovas – tarnas (ne ponulis, turintis teisinį imunitetą) balsavo: vadovaudamasis ekspertų išvadomis, puoselėdami bendrąjį gėrį ar gindamas siaurų finansinių grupių interesus.
Pirmiausia, praktiškai nėra realių galimybių, kad bažnyčių skelbimų lentose būtų iškabinti balsavusieji prieš jos valią, nes net ta informacija, kuri yra talpinama nedidelėse skelbimo lentose, neretai yra penkmečio senumo, labai retai atnaujinama.
Tai jau pačios Bažnyčios problema – net skelbimo lentų neatnaujina, o ką jau kalbėti apie labai menką jos gebėjimą bendrauti su žiniasklaida, plėtoti viešuosius ryšius, kalbėti argumentų, įtikinimo kalba, diskutuoti, sveikai reaguoti į kritiką.
Norint visiems Seimo prasižengėliams surasti „garbės“ lentą ar nereikėtų ją apjuosti aplink visą bažnyčią? Nuo pat pradžios buvo akivaizdu, kad jokių gėdos ar garbės lentų prie bažnyčių nebus, tačiau pats viešas vyskupų pamąstymas buvo tiesiai į dešimtuką.
Tačiau ar nekeista, kai Bažnyčia netylėjo ir pasisakė tokiu aktualiu visuomenei, bet visai su Bažnyčios interesais nesusijusiu klausimu, kaip alkoholio liberalizavimo įstatymai, sukėlė tokį didelį susierzinimą? Suprantama, kai kada Bažnyčia argumentuotai arba ne gina kai kuriuos savo interesus, bet šiuo atveju jai jokios tiesioginės naudos nebuvo, tik pilietinė pareiga, o nauda, plačiausia prasme, – visuomenei.
Vienas žmogus, nepatenkintas, kad Bažnyčia čia įsikišo, net pareiškė, kad tegu Bažnyčia tyli, o jei netyli, telaukia, kada bus viešinamos jos nuodėmės. Tai skamba labai paradoksaliai: negi žiniasklaidos pareiga nėra blogybes, kad ir kur jos būtų, viešinti nuolat, o ne tik tada, kai jos vadovų pareiškimai neįtinka kai kurių egoistinių interesų grupėms.
Maža savikaina, pelnas – didžiulis, žala – neišmatuojama
Praėję metai pasibaigė didele nesėkme alkoholio pramonės lobistams. Visus metus kryptingai ruoštasi alkoholio akcizo sumažinimui ir prekybos laiko prailginimui, tačiau gėdingai žlugo įstatymus vetavus prezidentei Daliai Grybauskaitei.
Nereikia manyti, kad dabar nėra rengiami nauji alkoholio pramonės lobistų planai, kaip gelbėti Lietuvos ekonomiką, juk pinigų ši legali nuodijimo pramonė tikrai turi daug. Alkoholio savikaina yra juokinga, teikiamas pelnas – didžiulis, o žala – neišmatuojama. Juk kalba eina ne šiaip apie verslą, o psichotropines medžiagas, nuodingus elementus gaminančią ir gausiai uždirbančią pramonę.
Ilgai ir rūsčiai skambinta varpais, kad žlugdomas alkoholio verslas, tačiau juk reikia tik truputį pasidomėti, kad susiorientuotumei šioje melo migloje – pastaraisiais metais alkoholio pramonė vis vien gavo solidžius pelnus.
Akcininkai Prancūzijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, o ir lietuviai akcininkai, valdantys kai kurias žiniasklaidos bei alkoholio bendroves, net krizės sąlygomis ir padidinus akcizus kraunasi pelnus. Štai „Stumbras“ 2009 m uždirbo 23,166 mln. litų grynojo audituoto pelno. Nuostolinga buvo tik „Alitos“ situacija, bet jos problemos yra ne dėl padidėjusio akcizo alkoholiui, o dėl kitų priežasčių, tad akcizo sumažinimas jos bėdų nebūtų išsprendęs.
Suprantama, pelnai alkoholio pramonei pastaraisiais metais ryškiai sumenko, tačiau jie vis vien yra dideli. Ir pinigų iš tų pelnų tikrai neverta pagailėti viešiesiems ryšiams bei savo interesų atstovavimui priimant įstatymus.
Už kuo didesnę alkoholio gamybos ir prekybos laisvę pasisakantys asmenys tam procesui tikrai nemato galo. Silpnesnius narkotikus reikia legalizuoti, o kodėl stipresnius – ne? Juk legalizavus stipresnius narkotikus, valstybei būtų sumokėta daugiau mokesčių, šis verslas tariamai taptų skaidresnis, būtų matoma, kur, kiek išleido narkotikų reklamai ir viešiesiems ryšiams, dizaino ir etikečių kūrimui?
Priesaikos laužytojai – sveikatos ardytojai
Ar Bažnyčia neleistinai kišasi į politiką pasisakydama aktualiais moralės, etikos, sveikatos klausimais? Bažnyčia tiesiogiai nesusijusi su jokia partija. Kiekvienoje iš jų yra labai sąžiningai pagal Seimo nario priesaiką dirbančių, bet kokios nors siauros interesų grupės interesams atstovaujančių narių.
Neseniai vienas Seimo narys buvo visai išprašytas iš Seimo, nes ilgai turistavo po egzotiškas šalis, melavo, sulaužė Seimo nario priesaiką. Tačiau ar ne akivaizdesnis priesaikos sulaužymas yra siaurų finansinių grupių interesų prastūminėjimas? Darbas dėl siaurų lobistinių grupių interesų stūmimo net nelaikomas priesaikos sulaužymu, o juk prisiekiama: „Stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.“
O kas yra visų gerovė, visuomeninis interesas – ar nereikėtų pasiklausti kompetentingų ekspertų, vadovautis logiškais argumentais, skaičiais, tyrimais, o ne finansinės naudos siekiančių grupių, kurios ir inicijuoja sau palankių įstatymų priėmimą prašymais ir parama? Jei nieko neveiki iš valstybės gaudamas algą, transportą, neliečiamybę ir kitas privilegijas, tai sulaužai priesaiką, o jei dirbi prastūminėdamas vieno ar kito nešvaraus versliuko interesus, už kurio plėtros stovi suluošinti žmonės, mirtys, sugriauti likimai, iširusios šeimos, sugadinta psichinė ir fizinė sveikata – tai jau nėra priesaikos sulaužymas?
Kalbos apie alkoholio pramonės sumokamus mokesčius ir ekonominę naudą valstybei yra absurdiškos ir kliedesių lygio. Visada už alkoholio liberalizavimą pasisakančio Seimo Ekonomikos komiteto logiškumą galima pailiustruoti nebent anekdotu, kai į rabiną kreipėsi du bendruomenės nariai.
Vienas tvirtino, kad kito katė pavogusi ir surijusi 2 kg sviesto. Antrasis gynėsi, kad jo katė apskritai neėdanti sviesto. Rabinas liepė atnešti katę ir svarstykles – pasvėręs ir pamatęs, kad katė sveria 2 kg, pasakė: „Sviestą jau turiu, o kur katė?“
Tiek logika ir ekspertų išvadomis tesirėmė tie Seimo nariai, kurie pritarė prekybos alkoholiu laiko prailginimui ir akcizų sumažinimui.
Lankydamasis Afrikoje pakraupau – ten tabako ir alkoholio pramonė auginasi savo vartotojus. Suprantama, jokių akcizų ten nėra, šios srities produktai labai pigūs, kontrolės taip pat jokios, o reklamos besivystančiuose miestuose – apstu. Kaip galima užsiimti žmonių naikinimu dėl niekingo pelno? Tokiais būdais pralobę turčiai jaučiasi laimingi?
Gaila tokių Seimo narių, kurie šioje institucijoje būdami jau ne pirmą kadenciją atstovauja alkoholio pramonės pelnams ir net dėl alkoholio kaltės autoavarijoje praradę savo artimiausius žmones vis vien balsuoja už alkoholio liberalizavimo įstatymų priėmimą. Atrodo, kas turi dar tragiško nutikti jiems patiems, krestelėti, kad jų sąmonė prablaivėtų?
O tai, kad artimiausi griežti sprendimai privalo būti nukreipti tam, jog pažabotų kontrabandinį alkoholio srautus, niekam nekelia abejonių. Beje, pasirodo, didesnio pasišventimo reikia sąžiningai dirbant muitininko darbą nei kunigams atsisakant šeimos.
Draudimo bendrovės nedraudžia net muitininko tėvų vasarnamio, kadangi sūnus dirba (tikrai dirba, o ne bendradarbiauja su kontrabandininkais) muitinėje. Rizikos faktorius. Tad čia ir turi būti tinkamas finansavimas, o už rezultatyvų darbą – premijos. Ir kontrabandą, imantis ryžtingų veiksmų, tikrai įmanoma pažaboti.
Dar vienas argumentas tų, kurie pasisako už kuo geresnių sąlygų alkoholio pramonei sudarymą, yra tas, kad draudimais nieko nepasieksime, kad reikia kuo didesnį dėmesį skirti švietimui, blaivinimo darbui, sąmoningumo ugdymui, prevencinėms blaivybės, sveikatos organizacijoms. Bet kad realiai per tiek metų tie „liberalieji švietėjai“ nieko šia linkme nedarė.
Seimo Ekonomikos komitete jo narys Kęstutis Daukšys pareiškė sieksiąs, kad 30 proc. ar net daugiau nuo alkoholio akcizų būtų skiriama būtent tik prevencijai per blaivybės projektus.
Belieka tikėtis, kad greitu metu tai taps realybe, o ne vien populistiniu pareiškimu. Pažiūrėsime. Juk greičiausiai Seimo komitetų posėdžiai liks vieši, kas kaip balsuoja, ir toliau bus skelbiama Seimo interneto puslapyje. Ir tikriausiai nebereikės gėdos stulpų prie bažnyčių.