Kadaise gyvenę filosofai yra mėginę mus įtikinti, kad pagrindinis žmogaus buvimo šiame pasaulyje „variklis“ yra tiesos pažinimas. Šiuolaikiniame pasaulyje aistra ieškoti tiesos yra susmulkėjusi iki aistros nuplėšti nežinojimo uždangą, kuri įsivaizduojama kaip „apgaulė“ ar sąmokslas. Šiandien nebegalvojame, kad tiesa yra nežinojimo priešybė.
Manome, kad tiesa yra apgaulės ir melo, blogio, tarsi glūdinčio už visa ko, demaskavimas. Negana to, imame tikėti, kad apgaulė ir melas glūdi tame, ką mes žinome. Todėl įtariai žiūrime į viską, kas vyksta kasdienybėje, kas priklauso natūraliam pasaulio vyksmui. Juo labiau nepasitikime geromis žiniomis ir naujienomis, nes jos tarsi naikina demaskavimo aistrą. Šv.Kalėdos metų pabaigoje primena, kad daug svarbiau nei atidengti blogį yra pasitikti gėrį.
Šie metai, kaip veikiausiai ir kiekvieni kiti, yra paženklinti nemažo skaičiaus „demaskavimų“. Per metus sužinojome įvairiausių blogų dalykų apie mus supantį pasaulį. Buvo identifikuoti (ar „beveik“ identifikuoti) kai kurie „pedofilai“, dirbantys mokymo įstaigose ar apskritai užsiimantys su vaikais. „Atsiskleidė“ kai kurie politikai, kurie, užuot dirbę Seime, važinėjo po egzotiškas šalis. Taip jie dar kartą tarsi sutvirtino žinią, jog politikais pasitikėti apskritai negalima, o jei žmogus jau pateko į Seimą ar savivaldybę, tai tikrai neturėjo gerų ketinimų. Metų pabaigoje įvyko ir metų pasaulinio masto nežinojimo (kai kam – ir „apgavysčių“) išaiškinimas, kurį suorganizavo "WikiLeaks".
Dabartiniam žmogui būdinga, kad jis nepasitiki gyvenimo akivaizdybe, mėgina atrasti joje neatitikimus, idant leistųsi į paieškas to, kas yra „iš tikrųjų“. Žinoma, šiuo atveju šis „iš tikrųjų“ negali vesti į geras žinias, – geresnes, nei matyti plika akimi. Niekas nesuprastų, jei kuris nors žurnalistas ar visuomenės veikėjas, nusprendęs atskleisti tikrąją tiesą, pavyzdžiui, apie Lietuvos mokyklų būklę, atrastų, kad ji daug geresnė, nei mėgina pateikti mokytojų profsąjungų atstovai, mokytojai ar biurokratai. Tokiomis užmačiomis niekas nepatikėtų ir tokio sumanymo vedamą veikėją palaikytų kvailiu arba „nupirktu“ kurios nors iš suinteresuotųjų grupės. Tačiau jei tas pats veikėjas sugalvotų visam pasauliui paskelbti, kad tikrovė esanti bloga, (dar) daug blogesnė, nei galima matyti iš pirmo žvilgsnio, tai neabejotinai sulauktų plataus visuomenės ir kolegų pritarimo.
Tikėjimas blogiu būdingas Lietuvai, o skelbti geras naujienas nėra populiaru. Nemažai žmonių yra įsitikinę, kad tame, kas vyksta „iš tikrųjų“, slypi blogis, o gėris tesąs vien žodinė kapitalistų, politikų ir biurokratų apgaulė. Gyvename pasaulyje, kuriame „geroji naujiena“ beveik neįmanoma. Žmonės nesunkiai patiki, kad Lietuvą apraizgęs pedofilų tinklas, tačiau iš karto suabejoja mamos meile dukrai. Lietuvoje tikima blogiu, kuris yra gerai organizuotas, beveik nepastebimas iš išorės, tačiau apipynęs visą šalį ar net pasaulį. Tokio gudriai užmaskuoto blogio akivaizdoje reikia būti itin budriam ir akylam. Peno tokiai liguistai vaizduotei ypač teikia atitinkami literatūros kūriniai ar paviešinamos istorijos. Antai Dano Browno Da Vinčio kodas pateikia versiją apie Bažnyčios gilų apsimetėliškumą ir gerai organizuotą melo slėpimą. Panašiai nauji korupcijos indekso tyrimai tarsi patvirtina daugelio įtarimą, kad gyvename ypač korumpuotoje šalyje. Nors iš tiesų „korupcijos indeksas“ išreiškia ne ką kita kaip žmonių nuomones apie korupcijos lygį šalyje. Tad įtarumas tarsi pats sau suteikia pagrindą.
Hario Poterio istorijos irgi remiasi ta pačia blogio užvaldymo logika. Istorija apie berniuką, turintį maginių galių, niekaip nesibaigia, nes blogis pasirodo vis naujais pavidalais, atskleisdamas vis gilesnes gelmes. Poteris kovoja su įvairiais blogio pasiuntiniais ir tą kovą tarytum laimi kiekvieno epizodo pabaigoje. Tačiau vilties tai nesuteikia, nes pergalė – trumpalaikė, o Poteris, net ir lydimas draugų bei globojamas sąjungininkų, yra vienišas. Paskutiniame filme Poteris jau suaugęs, nebelieka „mažo žmogaus“ istorijos žavesio.
Jo kova už gėrį jau tapusi kova už jo kaip žmogaus išlikimą. Nebelieka vilties, kad „anapus“ dominuoja gėris, kad jis stipresnis už blogį bei jį neišvengiamai nugalės. Blogis čia rodosi kaip absoliuti tikrovė, kartais jis nuslūgsta, tačiau tik tam, kad vėl pasireikštų nauja jėga. Vizualizuotoje istorijoje apie Harį Poterį nuo pat pradžių per anksti suaugę vaikai, išsivadavę iš naivumo ir „iliuzijų“, kuriose lieka panirę jų bendraamžiai, gyvena be tikėjimo ir vilties. Vienintelė jiems liekanti paguoda – žaidimas magija. Dažnai norisi, kad Poteris pralaimėtų, kad išryškėtų jo silpnumas, kad atsirastų vietos maginėms jėgoms ir žmogaus valiai nepavaldžiam gėriui ir malonei. Tačiau jaunųjų magų mokykla įsteigta tam, kad vaikai mokytųsi valdyti ir kontroliuoti pasaulį.
Turbūt įdomiausias – jau nebe vaizduotės, o gyvenamajame pasaulyje – tikėjimo visuotiniu blogiu ir absoliučiomis žmogaus galiomis atvejis yra pasaulinio atšilimo idėja. Tikima, kad viską lėmusi žmonių grupės bloga valia: labiausiai išsivysčiusių valstybių ar pasaulinių korporacijų, „kurių nepaliaujama gamyba skatinanti žmones kuo daugiau vartoti ir taip griauti mūsų planetą. Blogis atrodo juo klastingesnis, kad vartojimas susijęs su žmonių patiriamu malonumu ar pasitenkinimu. Žmogaus veikla išties daro žalingą poveikį aplinkai, todėl būtina riboti jos griaunamąją jėgą. Tačiau ji tikrai negali padidinti Saulės aktyvumo arba sukelti cunamį. Akivaizdu, kad pasaulyje natūraliai vyksta dalykai, kurių žmogus negali kontroliuoti. Tačiau daug lengviau įžvelgti vykdomo blogio pasekmes ten, kur pakaktų pripažinti savo silpnumą ir nežinojimą.
Norvego Rune Langlo kino filme Šiaurė yra vienas iškalbingas epizodas. Žiemą pas jurtoje ant ežero ledo gyvenantį seną tėvą atvykusi dukra konstatuoja, kad ledas eižėja, ir kaltę dėl to suverčia pasauliniam klimato atšilimui. Senolis, kitą rytą išėjęs į dienos šviesą, išgirsta stiprų ledo pokštelėjimą ir pastebi, kad greitai ateis pavasaris. Apie pavasario artėjimą bylojo viskas: šviečianti saulė, kartkartėmis sučiulbantys paukščiai, tas pats eižėjantis ledas ir besitraukiantis šaltis, leidžiantis filmo veikėjams apsieiti be viduržiemiu būtinų kepurių ir šalikų. Nenuostabu, kad akivaizdi tiesa byloja lūpomis seno žmogaus, kuris susitaikė su savo amžiumi, ir, kaip patiriame vėliau, įsikūrė ant ledo laukdamas mirties.
Kovoje su klimato atšilimu, kaip ir su kitomis „blogio“ apraiškomis, nestinga elementarios pasaulio tiesos nepaisymo. Žiema ateina ir praeina, panašiai kaip ir žmogaus jaunystė ar sveikata. Blogio logika skatina blogį ar klastas įžvelgti visame tame, kas natūralu, ir ko žmogus nevaldo, prieš ką jis natūraliai bejėgis. Šiandien dažnas savo senėjimą išgyvena ne kaip savojo tvariniško silpnumo apraišką, o kaip prieš save nukreiptą sąmokslą. Jei žmogaus gimimas yra atsitiktinių aplinkybių susiklostymas, o ne gėrio pasekmė, tuomet visas žmogaus gyvenimas turėtų būti nukreiptas į kovą prieš kūno nyksmą, ligas, raukšles, dylančius sąnarius, žilstančius plaukus ir, galiausiai, susitaikymą su natūralumu.
Neatsitiktinai randasi vis daugiau žmonių, visomis įmanomomis priemonėmis besipriešinančių gamtiniam „sąmokslui“. Gausybė šiuolaikinių mokslo atradimų skirta žmogaus jaunystei prailginti, jo aktyvumui stimuliuoti, koreguoti tai, ką „iškreipia“ gamta. Pakanka kelias minutes panaršyti po interneto puslapius, ir aptiksime daugybę senelių amžiaus įžymybių, žvelgiančių į mus vaikų ar jaunuolių veidais, besielgiančių taip, tarsi amžiaus našta jiems būtų nė motais. Vis sunkiau tampa viešumoje atrasti tikrų senelių, kurie suvoktų tai, kas neišvengiama ir tam būtų pasirengę, kurie, užuot imitavę jaunystę ir naujausiomis technologijomis kabinęsi į gyvenimą, turėtų su gyvenimo pabaiga susietą viltį.
Vis dėlto savitą gerąją naujieną šiais metais atnešė Wikileaks išplatintos slaptos informacijos istorija. Ji paneigia, kad blogis yra užvaldęs pasaulį, nors galbūt ir siekta priešingo efekto. Prieš skelbiant dokumentus, apie šiuos ketinimus buvo pranešta visam pasauliui. Viso pasaulio politikai ragino „neskelbti“. Pagal iš anksto gautą informaciją paprastas žmogus, ypač gyvenantis Lietuvoje, neabejotinai tikėjosi, kad bus paskelbti kokie nors skandalingi faktai apie tarptautinio lygio JAV sąmokslą prieš vieną arba kelias šalis ar net visą žmoniją. Duomenys atskleisti bei vis dar atskleidžiami, tačiau nenutiko nieko, ko tikėtasi. Daug žinių ir raportų, tačiau jie sunkiai dėliojasi į vieno visuotinio sąmokslo mozaiką.
Priešingai, jie perteikia kasdienio gyvenimo įvykius, pastebėjimus, išvadas. Ne vienas apžvalgininkas pastebėjo, kad atskleista tam tikrų faktų, tačiau vertybine prasme šiose žiniose nesama nieko nauja ar „kitoniška“. Informacijos įslaptinimas anaiptol nereiškia blogų kėslų, apgavystės ar melo įslaptinimo. Tai – žinios ir vertinimai, kurie vienu ar kitu aspektu buvo vieši ir visiems žinomi. Wikileaks istorija parodė, kad visuotinį blogį, sąmokslą prieš žmoniją suorganizuoti, slėpti ir palaikyti būtų labai sunku, o demokratijos sąlygomis – veikiausiai ir neįmanoma.
Prisimindami istorinius įvykius, galėtume konstatuoti, kad blogis dažniausiai skleidžiasi akivaizdžiai, niekaip nėra slepiamas, neretai labai puikiai suderinamas su legalaus ir viešo veikimo taisyklėmis. XX a. gausu pavyzdžių, kai blogus veiksmus visuomenė nesunkiai ir be skrupulų pateisindavo. Antai į visuomenės savimonę įvedus valstybės ar visuomenės priešo sąvoką, galima pateisinti nemažos visuomenės dalies persekiojimą. Visuomenei kyla uždavinys ne demaskuoti paslėptą blogį, o remiantis gėriu atpažinti blogį, kuris yra greta ir reiškiasi aiškiais pavidalais.
Šventų Kalėdų ir Naujųjų Metų proga yra naudinga prisiminti, kad „globaliausia“ apgaulė, su kuria visi taikstosi ir asmeniškai palaiko, yra kiekvienais metais dovanų atnešantis Kalėdų Senis. Konkretų kalėdinį senį, vaikštantį gatvėmis su dovanų maišu, „demaskuoti“ nesunku. Tereikia identifikuoti jo vardą ir pavardę, profesiją ir gyvenamąją vietą (kuri nėra jokia Laplandija). Tačiau kad ir koks „netikras“ būtų gatvėje sutiktas kalėdinis senis, lieka faktas, kad milijonai pasaulio gyventojų per Kalėdas gauna dovanų. Demaskavus net visus iki vieno į gatves išėjusius senius, Kalėdos kaip „geros žinios šventė“ dėl žmonių tikėjimo yra pats tikriausias faktas.