Estė Ülle Damasickienė pokalbį pradeda netikėtai. Ne nuo euro, kurio įvedimas, atrodytų, estams dabar svarbiausia tema.
Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyboje dirbanti 59 metų moteris ištiesia popieriaus lapą. Jame – anekdotas apie estus.
Esto prie lifto klausia: „Į kelintą aukštą kilsite?” – „Į devintą”, – atsako estas. „O patalynę ar imsite?”
Taip Ü.Damasickienę vilniečiai draugai pasveikino Naujųjų metų ir euro įvedimo proga. Jie estei dažnai atsiunčia panašių anekdotų. Nes žino, kad Ü.Damasickienė supranta humorą, nesupyks, neįsižeis.
– Ar būna, kad jus žeidžia tokie anekdotai apie lėtapėdžius estus, pasišaipymai, kaip estai netaisyklingai kalba rusiškai? – pasiteiravo Ü.Damasickienės „Sostinė”.
– Ne, tokie anekdotai manęs niekada neužgauna, tik prajuokina. Nes estai taip pat juokiasi iš savęs.
O kiek anekdotų apie kaimynus suomius yra prikūrę!
O jeigu turime daugybę juokingų pasakojimų apie suomius, privalome iškentėti, kai lietuviai pasišaipo iš mūsų, estų.
Gaila, kad gyvendama Vilniuje nepradėjau anekdotų apie tautiečius rinkti.
Manau, kad anekdotuose apie estus pašiepiamo lėtumo vis mažėja. Tiesa, išlieka mūsų atsargumas bendraujant su nepažįstamais žmonėmis. Reikia trupučio laiko, kad estas atsivertų. Estas ilgiau žmogų stebi.
Bendrauju su viena lietuve, jau daug metų gyvenančia Estijoje.
Moteris prisipažino, kad pradžioje jai buvo labai šalta emocine prasme.
Tačiau kai išmoko estų kalbą, susirado draugų, jos giminės Lietuvoje pradėjo pastebėti, kad moteris suestėjo.
Beje, kai prieš trisdešimt metų atvažiavau gyventi į Vilnių, man šia prasme nebuvo šalta.
– Lėtumas lėtumu, bet iš Baltijos šalių Estija pirmoji tapo euro zonos valstybe. Kaip dabar Vilniuje gyvenantys estai žvelgia į savo tautiečius – pavydžiai ar su užuojauta?
– Kiekvienas estas – tiek Vilniuje, tiek Taline eurą vertina iš savo pozicijų. Būtų galima išskirti naudą valstybei. Ji jau apčiuopiama.
Bet niekur nedingsi – yra ir emocinis požiūris.
Nemažai estų apgailestauja, kad estiškos kronos buvo labai gražūs pinigai.
O euras juos kiek suniveliuoja. Dingsta išskirtinumas.
Yra ir praktinis aspektas – vis dėlto daug prekių, paslaugų Estijoje neišvengiamai brangsta.
Nepavydžiu Estijos gyventojams, kurių piniginėse atsirado eurai.
Apskritai pavydėti yra labai negerai. Juk kas nors turi būti pirmesnis. O tos valiutos link eina ir lietuviai, ir latviai.
– Kokia Lietuvos sostinė esto akimis? Teko girdėti estus kalbant, kad tuo metu, kai Talinas augo, Vilnius trypčiojo vietoje. Dėl to šis miestas, palyginti su Talinu, yra atsilikęs. Ar jūs pritariate tokiai nuomonei?
– Nuoširdžiai pasakysiu: Vilnius man labai patinka. Į Vilnių man gera sugrįžti, nors, aišku, patinka ir Talinas.
Tiesa, Taline gyvenau labai trumpai – tik pusę metų. Aš kilusi ne iš Talino.
Talinas patinka ir mano lietuviui vyrui. Ten jaučiamas europietiškumas. Bet mano meilė – Vilnius.
Kad Vilnius – atsilikęs miestas, galbūt gali pasakyti koks estų verslininkas.
Beje, labai svarbu, kas atvykėlį supažindins su jam svetimu miestu. Jeigu svečiui apie miestą pasakosi su meile, jis tą miestą būtinai pamils.
Tačiau gražiausiais pasakojimais neužklosi Vilniaus šaligatvių. Jie – tragiški. Senamiesčio pastatai – nuostabūs, bet eidamas pro juos vis turi žiūrėti po kojomis.
– Jeigu kada nors tektų išsikraustyti iš Vilniaus, ko labiausiai pasiilgtumėte?
– Draugų. Pasiilgčiau teatrų, Vilniaus kultūrinio gyvenimo. Beje, lankydama teatrus išmokau lietuviškai.
Atvažiavusi į Vilnių mokėjau tik estiškai ir rusiškai.
Todėl prieš eidama į spektaklį bibliotekoje susirasdavau pjesę sau suprantama kalba, ją perskaitydavau. Taip suprasdavau, apie ką spektaklis.
Iki šiol prisimenu, kaip prieš eidama į Jaunimo teatrą perskaičiau Tennessee Williamso pjesę „Katė ant įkaitusio skardinio stogo”. Nes ne kažin ką iš sudėtingo psichologinio spektaklio būčiau supratusi.
– Ką lauktuvių iš Vilniaus vežate į Estiją?
– Vis sunkiau ką nors išrinkti. Kaip ir ieškant lauktuvių Estijoje prieš kelionę į Vilnių. Juk „Kalev” šokolado ar „Vana Tallinn” likerio pilnos parduotuvės ir Vilniuje.
O juk kadaise tai buvo kaip Estijos vizitinė kortelė.
Aišku, estų dėmesio visada sulaukia lietuviškas šakotis.
Manęs vis klausia, kaip jis gaminamas. Bet didelį šakotį juk taip sunku nuvežti.
Išskirtinėmis progomis iš Vilniaus dar vežu gintaro dirbinių. Estai tokių neturi. Bet lino tarp lauktuvių nebūna. Lino gaminių yra ir Estijoje.