Tačiau keista, dar taip neseniai visuotine laisvės ir lygybės idėja sirgę Vakarai nebuvo palankūs šiam informaciniam terorizmui. Vakariečiai, atrodo, persirgo tolerancijos karštlige ir kur kas labiau už toleranciją vertina savo pačių saugumą.
Dar visai neseniai multikultūrizmas buvo pristatomas kaip ideologija, kuri panaikina skirtumus tarp kultūrų ir atveria žmonijai kelią į bendrą rojų. Dar neseniai, bet po Rugsėjo 11–osios visiems tapo aišku – civilizacijos, gyvuojančios tame pačiame kultūros katile, nebūtinai supanašėja. Kartais įvyksta visai priešingai – civilizacijos ima naikinti vieną kitą.
Evoliucionizmu paremtas tikėjimas, kad pasaulis vystosi tobulumo link – sena kaip pasaulis religinė pasaka, kurią prieš miegą kiekvienas žemės pilietis paseka savo vaikams. Taip ramiau, saugiau, taip prasmingiau gyventi.
Tikėti, kad pasaulis gali vystytis ne linijiniu, bet kokiu nors kitu – targim zigzaginiu – keliu vis dar taip nepopuliaru, kad daugelį ištinka isterijos priepuoliai, kai kas nors bando paaiškinti šią banalią ir paprastą tiesą.
Tačiau nors ir banali, ši tiesa mums reikalinga tam, kad neužmigtume ant tariamo tikrumo debesies. Kad nepradėtume matyti dieviško plano, kuriame neegzistuoja jokie “WikiLeaks” ir panašūs išsišokimai – suprask, Dievo bausmės.
Mums norisi matyti tvarką ir harmoniją – neva, tai irgi dieviška. Nors pats Visatos atsiradimas yra didelės katastrofos pasekmė. Būtent dėl to, kad įvyko sprogimas – mes visi esame čia. Juokinga? Galima juoktis. Bet įrodyti, kad buvo kitaip, kol kas niekam nepavyksta.
Tikintieji žmogaus ir Visatos dieviškumu jau seniai pastebėjo – visos nelaimės atsitinka dėl to, kad žmogus nusideda. Neva, jeigu būtume dori ir teisingi, nelaimės mus aplenktų ir galėtume ramiai sau gyventi.
Fantastiška išmintis! Problema viena – argumentacija. P.Coelho gal ir gali įrodyti, kad mylėdami ir linkėdami gero vieni kitiems, mes patys pasieksime dvasinę brandą, bet štai mokslas sako, kad visi pasiekimai įvyksta revoliucijų metu, kad žmogaus raida vyksta netolygiai ir apskritai, pasaulis yra per daug stebuklingas, kad apie jį galėtume kurpti trumpas aksiomas, kurios viską paaiškintų.
Kodėl suplaku ‘WikiLeaks’ ir evoliucinizmą, šaipydamasis iš pačios idealistinės teorijos apie žmogų?
Man tai atrodo esmiškai giminiški dalykai. Juos jungia ta pati filosofinė mintis, teigianti, kad gėris ir blogis yra idėjos, valdančios pasaulį. Pamatinis pasaulio idiotiškumas!
Kai “WikiLeaks” platinami dokumentai pasiekė visą pasaulį, staiga buvo suabejota – ką laikyti gėriu, o kas yra blogis?
Tarsi iš naujo buvo pradėta mokytis Antikos filosofijos ir pasaulis per dieną tapo dviem mirtinų oponentų stovyklomis. Pasakyme, kad pasaulis niekada nepasikeis, atrodo, yra dalis tiesos.
Palaikantieji “WikiLeaks” teigė, kad mes turime teisę žinoti tiesą, priešininkai šaukė, kad “WikiLeaks” griauna demokratiją, harmoniją ir taiką.
Ir vieni, ir kiti yra teisūs. Bet nei vieni, nei kiti to nepripražįsta. Binarinis mąstymas gėrio-blogio sąvokomis neleidžia į mąstymo procesą įtraukti jokios dialektikos ir priverčia neigti tai, ko negali įrodyti. Sintezė tampa nebeįmanoma. Mes užsidarome siaurame savo nuomonės lauke iš kurio negalime adekvačiai įvertinti visos situacijos.
Nesiveliant į jokias diskusijas – naudingi ar žalingi pasauliui yra “WikiLeaks” paviešinti dokumentai, nesiveliant į diskusijas, ar turime mes teisę žinoti tiesą, ar neturime, norisi tiesiog paklausti – kodėl mes nebandome ieškoti sprendimų, kurie nebūtų paremti vienos tiesos dominavimu?
Tai iš principo vaikiškas klausimas, tačiau ar ne dėl jo įvyko visi didžiausi karai žmonijos istorijoje?
Pasaulis negali gyventi be vienos tiesos? Be aiškios stovyklos, be „taip“ arba „ne“? O gal čia ir ieškokime visų tragedijų užuomazgų? Gal būtent nesugebėjimas surasti negatyvios dialektikos yra priežastis, dėl kurios mums nuolat iškyla gėrio ir blogio kovos vaizdai?
Kitaip sakant, kas mus verčia nuolat tikėti gėrio ir blogio egzistavimu? Gal pasaulyje apskritai nėra nei gėrio, nei blogio? Bent jau aš tikrai nežinau, ką laikyti gėriu, o ką blogiu, jūs žinote? Be abejo, turėtumėte žinoti. Turėtumėte būti išmokyti skirti gėrį nuo blogio. Tai kalama kiekvienam vaikui į galvą. Išmok skirti, skirti, skirti...
Informacinis terorizmas dar kartą parodė, kad pasaulis linkęs ne jungtis į vieną visumą, bet vis labiau skaldytis, atsiriboti, ieškoti skirtybių. Kitaip sakant, kurti opozicijas.
Mūsų mąstymo forma lemia ir jo turinį. Įdomu, kam tai naudinga? Ar apskritai galima gauti kokios nors naudos iš karo?
Pasirodo, dar ir kaip. Neoficialių šaltinių duomenimis, karas Irake per vienerius metus atnešė JAV daugiau pelno nei Holivudas. N.Klein knygoje „Šoko doktrina: katastrofų kapitalizmo iškilimas“ visiškai atvirai demonstruoja, kaip naudinga JAV yra bet koks karas. Bet koks dominavimas, bet koks skirstymas.
Ar pasisakote už “WikiLeaks”, ar pasisakote prieš, jūs vis tiek remiate tą pačią stovyklą – gėrio ir blogio kūrėjus.
Kurie būtų neįmanomi, jeigu mąstytumėte kitaip. Atrodo neįmanomai kvaila, bet paneigti tiesiog neįmanoma.