Didžiausia mįslė esame mes patys. Kas yra žmogus? Kodėl yra žmogus? Kokia yra ta „ypatinga“ vieta, kurią žmogus užima kūrinijoje?
„Iš visų regimų kūrinių vienas tik žmogus „sugeba pažinti ir mylėti savo Kūrėją“ (Gaudium et spes 12,3); jis yra „vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“ (Gaudium et spes 24,3); jis vienas yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime. Tam tikslui jis yra sukurtas, ir toks yra esminis jo orumo pagrindas.“ (KBK, 356)
Šios tiesos skatina žmogaus savimeilę. Taip ir norisi sušukti: o kad tai būtų Tiesa! Bet tai ir yra Tiesa ... tiesa, tikima Tiesa. Tačiau, kodėl ši Tiesa apie mūsų pačių prigimtį yra mums patiems neakivaizdi? Kodėl tenka tuo tikėti, o ne regėti? Juk daiktai, kuriuos valdome mums lyg yra akivaizdūs. O tai, kas esame – paslaptis! Ar įmanoma save – kaip dieviškai kilnius - išgyventi?
Kodėl tikėjimo teigiamas dieviškasis kilnumas slepiasi manyje po akivaizdžia mirtingumo skraiste? Kaip perplėšti šią skraistę ir nepaliaujamai džiūgauti gaivia nenykstančios dieviškos gyvasties gaiva?
Štai čia tikėjimo žvilgsniu ir klausiame mums visgi akivaizdžiai nepažinų Kūrėją: ką reiškia būti dieviškai kilniu?
Tikėjimo tiesa mums atsako: „pažinti ir mylėti Dievą” yra žmogiškosios prigimties savastingumas. Žmogus yra sukurtas Dievui. Žmogaus tikslas – būti su Dievu.
Taigi pažindamas Dievą ir Jam save dovanodamas žmogus susibūna su Dievu. Žmogus YRA tam, kad žinojimu ir meile būtų su Dievu ir, dar daugiau, teigtų Dievą, kaip ir pats yra Dievo teigiamas.
Šis abipusis – Dievo ir žmogaus - teigimas yra nuostabusis žmogaus dieviškosios kilmės ir kartu prigimties kilnumo slėpinys.
Nuodėmė, deja, paslėpė nuo mūsų pačių šį prigimtinį žmogaus ir Dievo dialogą, kuriame ir slypi žmogaus prigimties paskirtis. Mirties sukelta panika pririša mus prie laikinų gerovės pažadų ir neleidžia visa siela susibūti su savuoju Kūrėju. Nesugebėjimas ir, dažniausiai, nenoras pažinti pririšo mus prie šio pasaulio nuobodybės ir kvailystės.
Ir tik tikėjimu į Išganytoją ir Jo mirtį nugalinčią Auką išsiveržiame iš šio žemiško kalėjimo atgal į visaverčio būvio su savo Kūrėju ir mylinčiu Tėvu glėbį. Ir vėl mums savastingoje ir nemirtingai prigimčiai būdingoje ramybėje nepaliaujamai džiaugiamės abipusiu meilės teigimu.
“Kodėl Tu žmogų padarei tokį kilnų? Su neapsakoma meile Tu pažvelgei savyje į savo kūrinį ir jame save pamilai; nes iš meilės Tu jį sukūrei, iš meilės jam davei būtį, pajėgią džiaugtis Tavo amžinuoju Gėriu.” (Šv. Kotryna Sienietė, Dial. 13)