žiema, žiema
snaigės veidą bučiuoja
ir taip gera širdy
o kodėl – nežinau...
tai su jos neišvengiamu palydovu – šalčiu yra kitaip. Šalčio nemėgstame - nebent šaltuką, kurs „skruostus žnaibo“ – šalčio vengiame, kovai su šalčiu daug išleidžiame.
*
Tačiau pažvelkime į šaltį kiek netikėtai – palyginkime jį su alkiu. Rasime daug ką bendro. Šaltis, kaip ir alkis, yra surišti su tuo, ką vadiname medžiagų apykaita, materijos energetika. Išalkus, kaip ir sušalus, ji slopsta. Tada mes priversti judėti, šitai daryti mus verčia alkio ir šalčio jausmas.
Apie alkį žinome daugiau – pavyzdžiui, kad reikia būti kiek alkanam, idant alkio dirgiklis pažadintų tai, kas vadinama geru apetitu. Čia slypi ir pavojus – apsiryti. Apsirijusi yra geroka dalis tos žmonijos, kuri vadinama civilizuota.
Auga svoriai ir antsvoriai, lėktuvuose prireikia dviejų sėdynių, jauni žmonės atrodo kaip paršai. Betgi ir su šilima panašiai – mes skendėjame joje, mes maudomės joje, mes siurbiame ir ryjame ją, mes esame šilimos vampyrai, mes visiškai užmiršome, kas yra šaltis, kaip užmiršome kas yra alkis.
Vaizdas, kurį dažnai pamatysi aerouoste – keleivis su šortais, o už lango žiema, ant suolų glebiomis pozomis drybso žiopčiojančios, visais plaučiais košiančios kondicionierių pagadintą orą civilizacijos aukos, lyg pridusę žuvys akvariume. Ir todėl prarandame apetitą, šiuo atveju gyvenimo džiugesį, kuris verčia mus judėti, o tai reiškia gyventi.
Mes drungnėjame ne dienomis, bet valandomis, nes nereikalinga šilima, jos perviršis yra entropija, o tai reiškia mirtis, nes suardoma yra šalti/šilti priešprieša bei įtampa tarp šių dviejų pradų, dviejų elektrodų, gaminančių gyvybės elektrą.
Mes užmiršome, kad mūsų protėviai nuolat šalo, pro kailių properšas jų kūnus vienur ar kitur lietė šalčio liežuviai, užtat koks nuostabus jausmas buvo laužo šilima, jos jauki glamonė, tarsi sakanti eikš arčiau žmogau, aš esu liepsna, aš esu gyvybė, aš tavo motinos glamonė, tavo motinos įsčios, kur kadais esėjai...
Kaip gera atšildyti sužvarbusias rankas - stuburu nuteka šilta srovė, o vokai merkiasi savaime lyg vidurnaktį. Mes užmiršome, kad judu – vadinasi gyvenu, o judu todėl kad šalu, kad noriu ne tik gyventi, bet gyventi taip, kad nebūtų drungna, kad nebūtų nuobodu, kad nebūtų šulta...
Lietuvių kalboje nėra tokio žodžio? Na ir gerai, jo ir neturi būti...