Ar Lietuvos valstybė veikė aklai, ar turėjo kokios nors informacijos apie okupantų kariuomenės veiksmus Vilniuje? Apie tai - "Lietuvos ryto" pokalbis su Mečiu Laurinkumi, kuris 1990-1991 metais vadovavo
Valstybės saugumo departamentui (VSD).
- Ar jūsų vadovaujamas VSD turėjo kokių nors informacijos šaltinių
okupantų stovykloje?
- Ne tik mūsų, bet ir tuometis Krašto apsaugos departamentas gaudavo informacijos, kuri kėlė vis didesnį nerimą. Remdamiesi surinkta informacija, 1990 metų gruodžio 25-ąją surengėme pasitarimą ir
svarstėme, kokios grėsmės laukia Lietuvos artimiausiu metu.
Krašto apsaugos departamentas maždaug tuo laiku gavo Sovietų Sąjungos pasienio kariuomenei, kuri buvo pavaldi KGB, skirtą slaptą paketą, kuriame skelbta apie aukščiausią karinę parengtį.
Tiesa, ten neradome nuorodų, kada ši parengtis bus paskelbta, bet jos
data buvo susieta su įvykiais Persų įlankoje.
Kaip žinome, 1991 metų sausį JAV pradėjo karinę operaciją prieš Kuveitą okupavusį Iraką.
Dar gavome signalų iš kitų šaltinių, kad netrukus gali būti išprovokuoti
neramumai Lietuvoje, bet šią informaciją tuo metu mums buvo sunku
patikrinti.
- Iš kur ateidavo tokia informacija?
- Perėję į mūsų pusę KGB karininkai turėjo ryšių Šiaurės miestelyje (buvusi okupantų armijos karinė bazė Vilniuje - red. pastaba) ir kitose karinėse grupėse Lietuvoje.
Žinoma, VSD jėgos buvo menkos. Mums buvo skirti tik trys kambarėliai
tuometės Vyriausybės, patalpose, VSD dirbo tik keliolika žmonių, bet
darėme, ką galėjome.
- Kokie buvo atsakomieji Lietuvos veiksmai?
- Nuo 1990 metų gruodžio 25 dienos prezidiumo nariai, pasiskirstę pagal grafiką, ėmėme visą parą budėti Aukščiausioje Taryboje. Tačiau, manau, niekas Lietuvoje negalėjo sustabdyti artėjančių Sausio įvykių.
- Ar jūsų vadovaujamam departamentui buvo žinomas bent apytikslis sovietų armijos agresijos scenarijus?
- Tikslaus scenarijaus, kaip viskas vyks, mes nežinojome. Tačiau
gaudavome žinių, kad žmonės agituojami gamyklose.
Įtampa nuolat augo nuo pat 1990-ųjų rudens. Jau tada Seime vyko aštrios diskusijos dėl kainų didinimo. Girdėjosi perspėjimų, kad tai gali būti
pretekstas riaušėms. Žinoma, viešai skelbti, kad rengiamas perversmo
scenarijus, negalėjome, nes įrodymų neturėjome. Be to, laikytasi
nuostatos, jog nereikia kelti panikos.
- Gal bent mėginote įspėti premjerę K.Prunskienę, kad didinti kainas
tokiomis politinėmis aplinkybėmis pernelyg pavojinga?
- Nelabai turėjau tokią galimybę, nes nebuvau įtrauktas į specialią kainų komisiją. Gal ir nebuvo gerai, kad manęs nekviesdavo į pasitarimus kainų didinimo klausimais.
Kita vertus, niekam nebuvo paslaptis, kad šalyje susidarė pavojinga
padėtis, tai gerai žinojo ir Vyriausybė, ir Seimas. Buvo ir radikalių
politinių jėgų, kurios nuolat kritikavo Vyriausybę, rengė piketus.
Prisimenant tuos įvykius dabar, krenta į akis, kad keistai sutapdavo, atrodytų, visiškai priešingų grupuočių, kaip antai, SSRS išsaugoti siekusios "Jedinstvo", kurioje būrėsi daugiausia rusai, ir mūsų
dešiniųjų radikalų veiksmai.
Aštrėjo priešprieša tarp Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos vadovų.
Tai taip pat buvo patogus pretekstas Maskvai imtis agresyvių veiksmų
prieš Lietuvos valdžią.
Tais laikais palaikėme ryšius su Lietuvai draugiškais demokratinės
pakraipos politikais Maskvoje. Kai kurie jų ėjo aukštas pareigas. Jie
mums perduodavo žinių, kad Kremlių maloniai stebina stiprėjanti
nesantaika tarp mūsų Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos vadovų.
Esu įsitikinęs, kad šis konfliktas, ypač kai padėtis darėsi vis grėsmingesnė, suvaidino neigiamą vaidmenį Lietuvos istorijoje.
- Ar supratote, kad nesėkmingas "Jedinstvos" riaušininkų mėginimas
šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą - tik būsimų kruvinųjų įvykių pradžia?
- Įvykiai klostėsi žaibiškai. Kiek galėjome, rengėmės atakai prieš
Lietuvos valdžią - tomis dienomis gyvenau tarp Vyriausybės ir
Aukščiausiosios Tarybos rūmų, namo nebegrįždavau.
Tik nedaug ką
galėjome padaryti.
Prasidėjus sovietų agresijai, ginkluoti VSD žmonės stovėjo Vyriausybės
rūmuose prie langų ir nuolat mane informuodavo apie sovietinės
kariuomenės judėjimą, o aš pranešdavau šalies vadovybei.
- Jūsų manymu, kodėl praėjus 20 metų po kruvinos SSRS agresijos vis dar
atsiranda tokių veikėjų kaip Algirdas Paleckis, kuris tarsi nei iš šio,
nei iš to prabilo apie tai, kad Sausio 13-ąją "saviškiai šaudė į savus"?
- Tai, ką pliauškia A.Paleckis - senas mitas, tą patį rašo ir kalėjime
savo jau atsėdėjęs Mykolas Burokevičius.
Mitas, kad saviškiai šaudė į savus, imtas skleisti iš karto po Sausio
13-osios įvykių. Tai vienu balsu kartojo visi perversmininkai, nuolat
šią giesmę traukė užgrobtame Lietuvos televizijos pastate įsikūrusi jų
valdoma vadinamoji "kaspervizija".
Matyt, buvo galvojama, kad daug kartų pakartojus tą patį melą, atsiras,
kas juo patikės.Tik aš manyčiau, kad neverta A.Paleckio atvejo dramatizuoti. Aišku,
teisinga kreiptis į teismą dėl šmeižto. Bet nereikia šiam jaunam žmogui
užčiaupti burnos. Tegul jis teisme pasako viską, ką jis žino apie tai,
ką kalba. Tuomet pamatysime, ko vertos jo žinios.
- Ar ateityje dar gali būti paskelbta kas nors nauja apie Sausio
agresiją?
- Ką nors naujo galima būtų sužinoti nebent iš Kremliaus dokumentų,
jeigu Rusija kada nors norės juos paskelbti. Tuomet gal paaiškės, kas
konkrečiai kontroliavo situaciją Lietuvoje, kaip ji buvo stebima.
Aš netikiu, kad SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui Sausio 13-osios įvykiai buvo netikėti. Jis ir jo aplinka kontroliavo situaciją. Aišku, ir Kremliuje vyko peštynės.
M.Gorbačiovas tiesiog žaidė savus žaidimus.
Dar galbūt ką nors naujo galėtų papasakoti karininkai iš buvusio Šiaurės
miestelio. Jie pasitraukė iš Lietuvos ir iki šiol tyli. Kadaise
mėginome apklausti tuos, kurie mums buvo prieinami - jie vengė kalbėti.
Tuo laiku ir karinėse struktūrose buvo susidariusios skirtingų pažiūrų
grupuotės, net KGB ne visi mąstė vienodai.
Pavyzdžiui, aplink KGB Lietuvos skyriaus pirmininko pavaduotoją
Stanislavą Capliną susitelkusi grupuotė buvo uždara, nepasitikėjo kitais
karininkais, nes kai kurie jų jau buvo perėję į mūsų pusę. Šios
grupuotės žmonės daug žinojo. Tik ar jie kada nors prabils?