„Greičiausiai iš senelio paveldėjau norą pažinti ir suprasti bei mokėti apsieiti su arkliais. Labai gerai prisimenu pirmąjį įspūdį, kurį patyriau dar besimokydamas tuomečiame Alantos žemės ūkio technikume per televizorių išvydęs bėgančius ristūnus. Tai įvyko apie 1974-uosius, o aš dar ir šiandien matau širmą žirgą, finišuojantį pirmą. Nuo tos akimirkos supratau – nelabai man rūpi agronomijos mokslai, žirgai – kas kita. Šio jausmo vedinas gyvenu ir šiandien“, - tęsė K.Trota.
Pasak pašnekovo, prieš kelerius dešimtmečius nebuvo kas profesionaliai mokytų žirgininkus ir rengtų važnyčiotojus, todėl pirmoji patirtis atėjo patiems bandant, pasitariant tarpusavyje, vadovaujantis nuojauta.
„Maždaug 1980-uosius metus, kai grįžau po tarnybos armijoje, o kolūkis, kuriame dirbau, įsigijo du žirgus, įvardiju profesionalaus sporto pradžia. Tuometis pirmininkas, visai pradžiamokslis, o aš, truputį išmanantis, ėmėmės žirgų sporto – daugybė kelionių po Sovietų Sąjungą, naujos pažintys ieškant žirgų, o svarbiausia, mudviejų su pirmininku vienoda nuomonė, kuri labiau patyrusius kažin kodėl juokindavo, – prisiminė K. Trota. – Po truputį suvokiau, kad mano agronominis išsilavinimas vargu ar pritaikomas žirgininkystėje. Tapo aišku, kad būtinai turiu įgyti veterinarinį išsilavinimą, nes be jo net begalinis entuziazmas rimtų rezultatų neduos. Pirmiausia pasirinkau mokslus tuomečiame Buivydiškių žemės ūkio technikume, o jį baigęs studijas pratęsiau Lietuvos veterinarijos akademijoje. Gaila, bet turiu konstatuoti, kad mano mokslų metais LVA studijose arklininkystė buvo paskutinėje vietoje. Žemės ūkio šakomis laikyta galvijinkystė, kiaulininkystė, paukštininkystė, o su arkliais, lyg tarp kitko, supažindinama – tokie yra, – pasakojo K. Trota. – Bet labai pasisekė, nes atsirado galimybė tobulintis Suomijoje. Ten gilinausi į arklių sporto veterinarinę mediciną. Taigi įgijau daug esminių žinių, o atnaujinti jas tenka visą laiką, kasdien. Šiandien jau galiu drąsiai sakyti: žinau, ką darau.”
Pasak K. Trotos, dabartinį jo ūkį galima įvardyti kaip mišrų, nes čia arkliai veisiami, auginami parduoti darbui, sportui bei turizmui, superkami toliau laikyti. Teikiamos veterinarinės paslaugos ir konsultuojama laikymo, veisimo ar kitais klausimais.
„Dabartinė verslo sėkmė – nuoseklaus darbo, niekada nesusvyravusio šeimos palaikymo ir, matyt, didelio užsispyrimo bei šiokio tokio talento rezultatas, – nepaliovė šypsotis K. Trota. – O kiek yra buvę įvairiausių peripetijų, kol galų gale viskas išsisprendžia teigiamai!”
Kaip sako K. Trota, vien ko verta „kova”, kad arkliai taptų žemės ūkio gyvuliais. „Buvo laikas, kai parduodamas arklius į užsienį mokėjau pelno mokestį, kai tuo tarpu kitai žemės ūkio produkcijai pelno mokesčio nebuvo. Geras mano bičiulis, nesumokėjęs to mokesčio, įkliuvo, tačiau pradėjo bylinėtis įrodinėdamas, kad arklys –žemės ūkio gyvulys. Labai juokinga, bet žemės ūkio gyvūnais tada buvo net sraigės, sliekai, bitės, tik ne arkliai, – sakė K. Trota. – Ėmėmės reikalo iš esmės, teko pasisamdyti išmanantį žmogų, kuriam padedant pavyko Mokesčių inspekcijai įrodyti, kad arklininkystė – žemės ūkio šaka.
Kita istorija – nusprendžiau pretenduoti į paramą žemės ūkio valdoms modernizuoti, kuri skaičiuojama pagal ekonominio dydžio vienetus (EDV). Čia paaiškėjo, kad arklys pelno per metus duoda vieną litą, kai tuo tarpu ožys – septyniasdešimt, – tęsė žirgininkas. – Pasirodo, „protingų galvų” buvo nuspręsta, jog Lietuvoje vyrauja darbiniai arkliai, todėl iš jų laikymo negaunama jokių pajamų, t. y. nauda lygi išlaidoms. Gerai, kad pavyko ir šį klausimą išspręsti visgi arklių augintojų naudai.
Dalyvauju KPP priemonėje „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas”. Kasmet reikėdavo iki lapkričio 1 d. tikslinti duomenis, jeigu planuojama didinti saugomų gyvulių skaičių. Taigi atėjus laikui Nacionalinės mokėjimo agentūros klausiu, ar reikia tikslinti paraišką. Klausiau du kartus, atsakė – nereikia, visus duomenis matome, – dar vieną istoriją pasakojo K. Trota. – O aš savo Lietuvos sunkiųjų bandą padidinau dar iki lapkričio 1-osios beveik dvigubai, visi arkliai tvarkingai registruoti. Gaunu pranešimą, iš kurio paaiškėja, kad parama skaičiuojama už 12 arklių. Vėl skambinu, domiuosi, kodėl ne už dvidešimt arklių. Juk klausiau, ar reikia patikslinti? Atsakymo sulaukiau labai paprasto: patikslinti nereikia, o norint didinti gyvulių skaičių – reikia. Tai ką, po galais, jūs ten matote? – klausiu. Galų gale paaiškėja – „įvyko nesusipratimas”, kitais metais paramą gausiu. Jeigu regzčiau kokius nors nešvarius darbelius, tai, manyčiau, sėdėk ir tylėk, bet šiuo atveju „nesusipratimas” – negauti pinigai”, – vis kuriozines situacijas vardijo K. Trota.
Pasak žirgininko, investicijos į arklių veisimą, auginimą, rengimą sportui, be abejo, didelės. Rizika, kad kas nors pačiu netinkamiausiu momentu gali atsitikti, pavyzdžiui, ristūnui, ne ką menkesnė. „Taip, bėdai atsitikus vienam gyvuliui, nuostoliai dažniausiai skaičiuojami tūkstančiais eurų ”, – sakė K. Trota. – Apie įkainius vienam arkliui išlaikyti turiu savo nuomonę. Skaičiuojama, kad žirgyne gyvulį laikant tvarte jam prireiks 4 tūkst. Lt metams. Kaip pavyzdį pateiksiu savo patirtį: žemaitukai puikiai žiemą pragyvena šeriami geru šienu – patikrinta per kelerius pastaruosius metus. 30 arklių bandą laikau lauke, pašaro jie gauna iki soties. Kiekvienam prireikia 3 t šieno, o tai kainuoja apie 600 Lt. Taigi, kaip beskaičiuotum, pridėjus net ir papildomas išlaidas, metams išeina 800 Lt. Nėra išlaidų elektrai, nelieka ir mėšlo šalinimo darbų. Bet arkliai turi gyventi lauke ir pašaro gauti iki soties. Žirgai turi būti šeriami stambios ląstelienos turinčiais pašarais ir turėti kuo didesnę judėjimo laisvę. Pavyzdžiui, 15 Lietuvos sunkiųjų bandą laikau 30 hektarų plote. Ne mažiau svarbu ir tai, kad teritoriją banda turi pažinti nuo rudens.
Dar viena būtina sąlyga – teritorijoje turi būti nors nedidelis miškelis, kur arkliai rastų priedangą ir užuovėją, o jeigu to nėra, reikia pavėsinės, taip pat būtinas prieinamas vanduo. Girdyklas jie išsirenka patys ir jas saugo. Geriausia, jei yra upelis, t.y. tekantis vanduo. Lauke laikau dvi bandas, vienai buvo iškirsta eketė raiste, bet arkliai patys susirado vietą, kur iš raisto išteka upelis, nes stovintis vanduo jiems netiko. Girdykla net šią žiemą niekada neužšąla. Yra budintys arkliai, kurie nuolat ateina prie girdyklos ją prapūsti, o šiaip periodiškai visa banda rikiuojasi vienas paskui kitą ir eina atsigerti”, – kalbėjo K. Trota.
Turėdami galimybę laisvai ganytis arkliai žiemą keliauja ir karklų pagraužti, nuskabo eglučių ūglius, o šiuo metu „įsisuko” į avietynus. Manau, kad taip jie pačiu natūraliausiu būdu gauna reikalingų vitaminų ir kitų medžiagų.
Žirgynų savininkų dažnai minima dar viena problema – eržilų kautynės. Lauke laikomose bandose nesu to stebėjęs. Vienoje –10 dvejų trejų metų eržilų, tačiau natūraliai, nusistovėjus hierarchijai, didelių konfliktų nekyla.
Lauke laikomų arklių kailis švarus, voliodamiesi sniege jie puikiai nusivalo, jų nepuola utėlės, kanopos tvarkingos. Laisvėje laikomiems arkliams jos savaime nudyla. Štai ir kalvio paslaugų nebereikia, – dar vieną privalumą pabrėžė K. Trota. – Laikydamas 80 arklių darbuojuosi pats, samdau du žmones, kurie dirba po keturias valandas, dar traktorininkas dvi dienas per savaitę atveža šieno. Tad tokie mano skaičiavimai, kiek išlaidų reikia laikant arklius.”
Paklaustas apie nuotaiką prieš būsimas Sartų lenktynes, K. Trota atsakė, jog buvo metas, kai jų nesureikšmindavęs. „Tačiau prie kelerius metus supratau, kad šios lenktynės – lyg kokie Šiluvos atlaidai. Jeigu susirenka dešimtūkstantinė žmonių minia, o aš jaučiu, kad esu pasiekęs tiek, kad turiu ką parodyti, dalyvauti būtina. O žirgininkystės kaip ūkio bei sporto šakos ateitis mūsų šalyje priklausys nuo tų, kurie, pasiryžę jos imtis, po kelerių metų nenuspręs, kad sunku, atsibodo, nelabai sekasi. Juk yra kas ir mėsinės galvijininkystės atsisako būtent šiuo metu, kai, regis, pagerėjo ir supirkimas, ir kainos. “