Jis jau kurį laiką kaip ir kiekvienas Kubos gyventojas į vietinę parduotuvę eina su maisto kortelėmis, o jį sustabdžiusiai kelių policijai rodo kubietišką vairuotojo pažymėjimą. Iš Lenkijos kilęs salezietis tėvas Andrzejus Borowiecas, Havanoje paprastai vadinamas „padre Andres“, eidamas senosios Havanos gatvėmis jaučiasi kaip namie.
Čia jis pakalbina prie religinius paveikslus pardavinėjančią moteriškę, ten pirštu pagrūmoja rūkančiam senukui, dar toliau tėviškai apkabina vaikus. „Tėve, tėve, užsidėkite megztinio gobtuvą, su juo atrodote kaip reperis!“ – šaukia vaikai ir puola sveikintis.
Prisėdame kavinėje, pagrindinėje Havanos senamiesčio aikštėje Plaza Vieja. „Ar čia saugu?“ – klausiu. – „Kalėjime aš dar nebuvau, įdomu būtų pažiūrėti, kaip jie ten gyvena, – pusiau juokais atsako jis. – Nagi, klausau, kas domina žurnalistus iš Lietuvos?“ – tęsia jis plačiai šypsodamasis.
– Jau penkerius metus gyvenate šalyje, kurioje žmonės maisto gauna tik pagal maisto korteles ir važinėja 50 metų senumo automobiliais.
– Tiesa. Iš pradžių buvo labai sunku. Ir ne tik dėl politinės situacijos. Visų pirma, sudėtinga buvo priprasti prie klimato – vasarą čia aukšta temperatūra ir didelis oro drėgnumas, o žiemą šalta ir nėra šildymo. Taip pat dėl kalbos barjero. Atvažiavau čia po dviejų mėnesių ispanų kalbos kurso, tad buvo nelengva.
Dabar jaučiuosi kaip tikras kubietis, galima sakyti, kad „kubanizavausi“. Gavau kubietišką vairuotojo pažymėjimą, maisto kortelių.
– Kiek maisto gaunate su maisto kortelėmis?
– Kiekvienas kubietis kas mėnesį su jomis gali nusipirkti 10 kiaušinių, 50 gramų kavos, 2 muilo gabalėlius, apie 3,2 kg ryžių, 2,7 kg cukraus, 0,5 kg vištienos, 0,22 kg faršo ir apie 035 kg pupelių. Vieną dantų pastos tūbelę šeima gauna kartą per tris mėnesius.
Nepaisant viso to, kai grįžtu kuriam laikui į Lenkiją, tai labai pasiilgstu Havanos.
Aklimatizuotis čia man labai padėjo vaikai ir jaunimas, su kuriais dirbu prie bažnyčios veikiančiame saleziečių socialinės komunikacijos centre. Jie neleidžia liūdėti, nes visuomet ateina papasakoti savo istorijų, pabūti kartu.
– O kuo labiausiai džiaugiasi Kubos vaikai?
– Tikriausia kaip ir visi vaikai – draugais ir saldumynais. Prisimenu, kartą vienai mažai mergaitei daviau saldainį. Jį suvalgiusi ji atbėgo dar kartą ir paprašė dar vieno. Sakė, kad nori nunešti savo broliukui. Padaviau jai dar vieną, nors ir buvau įsitikinęs, kad tą saldainį ji čia pat suvalgys. Mergaitė atsisėdo ant suoliuko, alkanomis akimis žiūrėjo į tą saldainį, kelis kartus palaižė popieriuką ir nunešė broliui.
Mane tai taip sugraudino, kad nuo to laiko aš kišenėje visada turiu saldainių. Galiu neturėti pinigų, bet saldainių visada.
– Dabar irgi turite?
– Be abejo. Palaukite, tuoj parodysiu. Štai – keturi saldainiai. Parsivežiau iš Lenkijos. Kai kažkas atvyksta į svečius ir klausia, ko man reikia, visada sakau, kad nupirktų kelis kilogramus saldainių.
– Bet saldainis – džiaugsmas 2 minutėms.
– Tikrai taip. Labiausiai jiems trūksta meilės. Meilės šeimoje. Daugelis šeimų yra išsiskyrę. Pavyzdžiui, Santa Klaros socialinės komunikacijos centre turime vaikų grupę, kur iš 35 vaikų tik 5 turi normalią šeimą, kai tėvai yra susituokę.
Tą patį galime pastebėti gatvėje. Matome vaikus su motinomis, kurios jais rūpinasi, bet tėvų jie dažnai net nepažįsta. Taip jie ir auga, matydami, kaip motinos prašo išmaldos. Tuomet ir vaikai tai pradeda daryti, norėdami turėti kažką savo ir taip jaustis suaugusiais.
– O kada jie iš tikrųjų suauga?
– Mergaitėms, kurioms sukanka 15 metų, tėvai rengia didžiulę šventę, vadinamą „Iniciacion“. Tai yra suaugusiojo gyvenimo pradžios iškilmės. Kažkas panašaus į Europoje rengiamą 18-ojo gimtadienio šventę.
Šis minėjimas čia labai svarbus, tėvai nori pasirodyti prieš kaimynus ir draugus, net skolinasi pinigų, kad tik šventė atrodytų kuo prabangesnė. Mergaitėms nuomojamos išeiginės pūstos suknelės, daromas šventinis makiažas ir šukuosena, ir visa tai būtinai turi užfiksuoti pasamdytas fotografas.
Iš kitos pusės, čia jau 12-metės ar 13-metės mergaitės neretai pačios turi savo vaikų. Kuboje tai nėra didelė gėda ar problema, šioje šalyje tai normalu.
– Kaip dienas leidžia eilinis kubietis?
– Yra daug atsakymų į šį klausimą. Galima sakyti, kiekvienas gyvena taip, kaip yra įpratęs.
Na, bet galiu papasakoti vieną istoriją. Prieš metus vienas senukas mano gatvėje nelegaliai pardavinėjo marmeladą. Be abejo, jis buvo sugautas ir nuteistas kalėti trejus metus. Pirmaisiais metais jį kalėjime ištiko širdies smūgis, tad jam „geraširdiškai“ bausmę sumažino iki pusantrų metų. Tokių istorijų apstu.
– Tai papasakokite dar vieną.
– Na, žmonės kaimuose išties yra labai neturtingi ir, nemeluosiu sakydamas, kad kartkartėmis net badauja. Tiesa, jei jie turi karvę – negali jos paskersti, nes už tai gautų nuo 7 iki 10 metų kalėjimo. Paprastam žmogui uždrausta ir žvejoti. Jei to nepaisys, jo laukia iki 7 mėnesio kalėjimo. Už palydovinę anteną kalėsi apie 2 metus arba gausi 2 tūkst. Kubos pesų baudą (Apie 5 tūkst. 260 Lt).
Tačiau yra dar viena išeitis – tavo bausmę panaikins, jeigu sutiksi bendradarbiauti su saugumu ir informuosi juos apie savo aplinkos žmonių nusižengimus.
Pasitaiko ir tokių ekstremalių situacijų, kai tėvas tarnyboms išduoda dukrą o sesuo – brolį.
– Ar jūsų aplinkoje pasitaikė tokių žmonių?
– Vieną vakarą su devyniais pažįstamais studentais stovėjau Havanos centre. Vienas iš studentų kažkuriuo metu pasikasė barzdą žiūrėdamas į netoliese esančius žmones – taip jiems nusiuntė signalą. Kitos dienos rytą vienas iš vakare šalia sėdėjusių žmonių atsidūrė policijoje.
– Europoje baudžiama viešaisiais darbais, o Kuboje – priverstiniu šnipinėjimu?
– Na, galima taip sakyti. Šnipinėti žmonės raginami ne tik dėl atleidimo nuo bausmės. Studentai, su kuriais anksčiau dirbau, man sakydavo, kad jie negali nešnipinėti, nes tuomet jie nebaigs studijų. Jiems taip buvo leista suprasti.
Moksleiviai bei studentai turi atlikti ir vadinamuosius viešuosius darbus. Kiekvienas iš jų per pusę metų dvi savaites dirba visuomenei. Dažniausiai tai yra įvairūs ūkiniai darbai kaime.
Girdėjau istorijų, kad iš mokyklų rengiamos tokios išvykos, pavyzdžiui, į bulviakasį. Vaikinai ir merginos po dvi savaites gyvena tvartuose ant šieno. O po dviejų mėnesių merginoms rengiama kita išvyka – į kliniką darytis abortų. Tokia skaudi čia realybė.
– Kaip manote, ar pasikeitus sistemai pasikeistų ir Kuba?
– Net jeigu artimiausiu metu žlugtų dabartinė politinė sistema, dar turėtų pasikeisti mažiausiai 3 kartos. 52 smegenų plovimo metai „išvalė“ jų mentalitetą.
Dirbu su jaunimu ir žinau, kad vienintelis jų noras – išvykti iš čia, palikti salą. Tokių minčių, kurios skiepijamos Europos ar JAV jaunimui, kad jie, pavyzdžiui, galėtų pakeisti savo šalį, jiems nekyla. Jie žino, kad tai tiesiog neįmanoma.