O galbūt tai išties yra išsprūdusi aimana, kažkas panašaus į pagalbos šauksmą, prasisunkusį iš košmariško sapno?
,,Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe“, - išgirdome sakant šalies vadovę.
Aišku, komentatoriai teisingai pastebi, jog stebina ne žodžiai, ne ištartas teiginys, o tai, jog šitaip drastiškai padėtį valstybėje vertina aukščiausias valstybės pareigūnas, šalies prezidentė, kuri kaip niekas kitas sugebėjo savo rankose sukoncentruoti visas valdžios gijas, sutelkti valdžios svertus su pertekliumi; tai tarsi reikštų, žiūrint nominaliai, jog prezidentė ima kvestionuoti savo pačios veiklos prasmingumą.
Kiti, ypač valdančiosios partijos propagandistai, bando įrodyti, jog mažiausiai kuo prezidentė nusikalsta taip sakydama, yra spalvų sutirštinimas, nepakankamai adekvatus, neva pernelyg emocingas padėties vertinimas.
Bandoma dar ir kitaip ,,ištiesinti“ prezidentės žodžius, pavyzdžiui, taip išplaunant žodžio ,,oligarchija“ reikšmę, jog šis žodis tampa nieko nesakančiu tuščiagarsiu arba neatmazgomai supainiotos reikšmės užkeikimu.
Įsivaizduoju, jog netrukus gali būti susigrąžinta dar ir tokia nepatogiųjų prezidentės žodžių ,,racionalizacija“, kai bus pastebima, jog ši ištara yra lygintina su maoisitinės manieros šūkiu apie tai, jog visų pirma reikia smogti štabams; neatsitiktinai pirmiausia į tokius, čia cituojamus prezidentės žodžius sureagavo Vyriausybės atstovai.
Tokia interpretacijos iš dalies gal ir yra galima, nes kyla įspūdis, jog D.Grybauskaitė pati save bando ištraukti iš pelkės už plaukų, išlikti autoriteto instancija aukščiau savo pačios veiklos padarinių, nesutepant baltų pirštinaičių, permanentiškai atsiribojant nuo, taip sakant, gamybos atliekų.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, net ir tokios dalykinės prezidentei išsprūdusių žodžių interpretacijos užstringa kažkur pusiaukelėje, nes įprasta racionalizacijos seka čia, kaip jau buvo užsiminta, tik iš dalies leidžia užgriebti reikalo esmę. Taigi, kas čia dar būtų svarbu, aiškinant šį atvejį, be įprasta seka nurodomų aplinkybių?
Kaip ir kitas panašaus statuso asmuo, prezidentė D.Grybauskaitė, be abejo, yra labai vienišas žmogus. Tačiau krinta į akis tai, jog prezidentės vienišumas yra labiau užaštrintas, stambesnio kalibro, pakylėtas aukščiau, labiau, jeigu norite, laukinis nei įprasta net ir tokiais ribiniais kaip minėta atvejais. Tokį radikalumą čia, kaip atrodo, lemia tai, jog prezidentės aplinkoje bendražygius (buvusius ar galimus) metodiškai keičia tarnai ir liokajai arba, tiksliau tariant, pati prezidentė, atėjus laikui, šitaip perstato figūras. Dar kitaip tariant, prezidentė D.Grybauskaitė nėra linkusi pripažinti tokios išlygos kaip valdžios dalininkas, o tai politiką pasmerkia principiniam vienišumui.
Kita vertus, dar svarbiau yra pastebėti, jog prezidentė didele dalimi yra savo pačios sukurtų aplinkybių įkaitė, yra, taip sakant, aukščiausio rango kalinė, kuri galbūt nevalingai kartas nuo karto pasvajoja apie galimybę išsiveržti iš savo pačios kalėjimo.
Dabar, po tokios išplėtotos įžangos, leiskite pastebėti, jog mes visi (tikėtina, kartu su prezidente) po truputėlį taptume laisvesni, jeigu aiškiau ir konkrečiau apibrėžtume tą prasmę, kurią įdedame į taip dažnai vartojamą ir baigiamą jau išdėvėti žodį ,,oligarchas“.
Sureagavus į prezidentės žodžius atkreipė dėmesį viena TV laida, į kurią susirinkę garbingi vyrai užsimojo rentgenu peršviesti oligarchijos tikrąją esmę. Prisipažinsiu labai nervingai žiūrėjau tą laidą, kaskart persijungdamas į kitą kanalą, tačiau, apmalštant nors kiek pasidygėjimui, vėl grįždamas ir grįždamas atgal. Norėjosi pamatyti visą nuosmukio kelią, ir, iš tiesų, buvo galima žiūrėti neatsistebint. Glumino kvailiausių mitų tiražavimas, vėl minint LEO LT istoriją, - kaip šitie žmonės nepavargsta, - kaip paradigminį oligarchijos pavyzdį.
Iš kitos pusės žiūrint, ši istorija iš tiesų gali būti vertinama kaip savotiškas riboženklis. Be jokios abejonės, LEO LT sužlugdymas yra lietuviškos oligarchijos kapitalinė pergalė, tas posūkio taškas, kuris lėmė tokios oligarchijos labiau atpažįstamą išsilukštenimą, triukšmingą apsireiškimą dienos šviesoje, pozicijų įtvirtinimą.
Iš tiesų, tik pakasdama liūtą, užgimė lietuviškoji oligarchija visaverte prasme. Tokia buvo visai ne ritualinė auka, žyminti naują pradžią. Iš tiesų, ritualai užgimsta truputėlį kitoje plotmėje. Labiausiai apgailėtinas dalykas yra tai, jog kai kurie komentatoriai, falsifikuodami pokalbį apie oligarchiją, vis dar spardo seniai nugalabyto liūto griaučius miške, kuriame dabar veisiasi tik hienos, neretai su šaunuolio azartu ir aplombu kurdami kažkokias nekrofilines (nekrofobines?) apeigas. Na, neįtikėtini drąsuoliai !
Pagal klasikinį apibrėžimą, oligarchija yra trijų elementų, o būtent verslo, politikos, ir žiniasklaidos suaugimas į vieną visumą. Bet ar velnias yra toks baisus kaip piešiamas, jeigu žiūrėsime konkrečiau, ar galima kaip nors tretiruoti politinę įtaką įgijusį stambaus kalibro verslininką, pavadinkime jį magnatu, kuris, be visa ko kito, kaip skelbia minėta apibrėžimas, disponuoja visuomenės nuomonės formavimo instrumentais?
Užuot abstrakčiai ginčijąsis dėl oligarchijos kaip reiškinio, pastebėsiu tik tai, jog lietuviškoji oligarchija, kaip tik dėl savo lietuviškos specifikos ar profilio, be jokių abejonių yra visuomenę pūdantis faktorius, prasmę totaliai naikinantis užkratas.
Dėl geopolitinių aplinkybių stambiausiems Lietuvos verslininkams didesniu ar mažesniu laipsniu yra reikalingas Rusijos palankumas. Taigi, praplėsdami apibrėžimą, Lietuvos oligarchais pavadinkime tuos peržengusius ribą verslo banginius, kurie mainais už tokį palankumą, iš esmės tampa Rusijos statytiniais, dažnai be didesnių skrupulų aukojančiais gimtosios šalies interesus.
Iš čia plaukia kitas lietuviškosios oligarchijos specifikos bruožas. Būtinybė įrodyti, jog balta yra juoda (ir atvirkščiai) įpareigoja sukurti neįtikėtino intensyvumo žmonių kvailinimo infrastruktūrą ir atmosferą. Yra labai rimtas pagrindas manyti, jog statistinis lietuvis, kaip joks kitas gyventojas iš aplinkinių šalių, yra iki galo farširuotos sąmonės žmogus. Toks savotiškas mūsų žmogaus tobulumas yra oligarchijos išsikerojimo garantas.
Neįtikėtinas dalykas, bet oligarchija, būdama iš esmės nelegali struktūra, yra linkusi parodijuoti gyvastingumo seką. Todėl tikriausiai neatsitiktinai oligarchijos spauda nepailstamai purena dirvą pačių iracionaliausių gaivalų apsireiškimui.
Pastaruoju metu galime atsekti tokią galios grandinės konfigūraciją: naujieji banditai – violetinės minios pobūdžio sambūriai - sąmonės išplovimo instrumentarijus – oligarchija – ir...
Formuojasi kažkas panašaus į paralelinę (šešėlio) valstybę, pradykstančia virš Konstitucijoje apibrėžto valstybės modelio. Vis dėlto nežinau atsakymo į klausimą – kuriam iš nurodytų valstybės tipų yra pasiryžusi vadovauti D.Grybauskaitė, vainikuodama jį savo autoritetu.
Kas išlaisvins mūsų princesę iš monstrų nelaisvės?