***
– Javieras vaikystėje: ką pirmiausia sugrąžina atmintis?
– Mano pirmąjį kamuolį. Jį padovanojo tėvai. Pradėjau žaisti kaip ir visi berniukai – namuose, daužydamas šviestuvus bei kitus daiktus. Ėjau iš proto dėl kamuolio.
– Kokioje šeimoje augote?
– Gimiau neturtingoje šeimoje, tačiau tėvai stengdavosi, kad man nieko netrūktų. Tėvas kasryt keldavosi penktą ryto ir eidavo dirbti mūrininku į statybas. Vienu metu ir aš jam padėjau.
– Taigi, dirbote mūrininku?
– Taip, man buvo 12 metų. Dirbau paprastus darbus: maišiau kalkes, paduodavau plytas, ką nors padažydavau. Manau, kad toji patirtis išėjo į naudą. Tėvo darbas man patiko savo konkretumu ir reikalingumu.
Man patinka namo statymo metafora – kad pasiektum aukštumas, reikia pradėti nuo apačios. Šiuo principu remiasi mano gyvenimo filosofija ir „Pupi fondas“, padedantis Argentinos vaikams, kurį įkūriau drauge su žmona Paula. Jei nori tvirtos visuomenės, pradėti reikia nuo vaikų, nes šie – jos pagrindas.
– Iš kur kilo noras atsidėti socialinei veiklai?
– Prieš devynerius metus Argentinoje kilo baisi ekonominė krizė, nuskurdinusi tūkstančius šeimų. Dėl bado, užteršto vandens, prastų higienos sąlygų bei vaistų ir gydymo stygiaus kasdien mirdavo dvylika vaikų.
Mes su žmona jau anksčiau norėjome ką nors padaryti dėl savo šalies, tad regėdami vaikus be ateities sumanėme griebtis ko nors konkretaus. Mūsų organizacija rūpinasi daugiau nei tūkstančiu žmonių. Sukūrėme auklėjimo programas vaikams bei darbo parengimo – suaugusiesiems.
– Dabar esate turtingas ir garsus. Kaip gebate išlikti tvirtas realistas?
– Esu privilegijuotas. Pripažįstu, futbolas man labai daug davė. Tačiau be pastangų nieko nepasieksi. Tą siekiu įskiepyti ir savo dviejų bei penkerių metų vaikams. Gyvenime niekas nieko nedovanoja, reikia pačiam užsidirbti. Mano labdaros organizacija liudija, kad ne visi yra tokie laimingi, kaip jie.
– Koks esate tėvas?
– Tam turiu mažai laiko, nes dažniausiai būnu išvykęs. Bet kai grįžtu namo, tampu labai atsidavusiu tėvu: vaikus maudau, drauge žaidžiu, žiūriu filmus.
– Nepriekaištingojo J.Zanetti, aišku, ir santuoka nepriekaištinga. Su žmona Paula – jau 19 metų drauge. Kokia tvarios santuokos paslaptis?
– Augti drauge. Kai pirmąkart Paula atvyko į Italiją, jai buvo 16 metų. Drauge subrendome ir kaip asmenys, ir kaip sutuoktiniai.
– Didelė meilė. Tačiau ir vestuvių dieną žaidėte futbolą!
– Tiesa. Turėjau treniruotis.
– Jums – 37-eri, bet atrodote jaunatviškai. Kaip to pasiekėte?
– Stengiuosi džiaugtis gyvenimu nesibaimindamas, kad pasensiu.
– Atrodote kur kas jaunesnis, nei esate iš tikrųjų. José Mourinho sakydavo, kad esate žmogus su suklastotu pasu. Beje, koks jūsų buvęs treneris?
– Jis pademonstravo esąs stipri asmenybė ir savo jėgą perduodavo komandai. Persirengimo kambariuose su žaidėjais jis bendraudavo labai nuoširdžiai. Užtai žaidėjai jį gerbė. Didis treneris, neabejotinai išmintingas bei lengvai prieinamas žmogus.
– 2010 m. Milano „Internazionale“ buvo pasakiškai sėkmingi. Kas jums – „Inter“?
– Mylinti šeima, priėmusi mane, kai buvau nežinomas, ir subrandinusi kaip žmogų, ir kaip futbolininką.
– Ką paimtumėte į svajonių komandą?
– Roberto Baggio – gerą draugą ir kompanioną. Jam labai patinka Argentina, čia jis turi žemės ir namą. Mes abu labai panašūs – išoriškai atrodome ganėtinai drovūs, bet iš tiesų esame pokštininkai. Mums patinka pajuokauti.
– Kalbama, kad niekas aikštėje taip nelaksto, kaip jūs. Ar žinote, kiek kilometrų sukorėte per karjerą?
– Ir pačiam įdomu. Pažadu, kai baigsiu žaisti, juos suskaičiuosiu.
– Klubo prezidentas Massimo Moratti yra pasakęs, kad esate vertas Auksinio kamuolio titulo.
– Labai malonus įvertinimas, nes tai pasakė žmogaus, kuris man yra kaip tėvas. Tačiau pelnyti „Auksinio kamuolio“ apdovanojimą nėra lengva. Esu be galo patenkintas ir tuo, ką jau turiu.
– Komanda turi oficialią dainą „Beprotė „Inter“. Ar padainuotumėte?
Netvirtu balsu J.Zanetti ima niūniuoti: „Žinau, dėl įvarčio savo gyvenimą atiduočiau... Žinau, kad žaidimas – be pabaigos...“ Pagaliau ir atradome vieną silpnąją argentiniečio vietą – galbūt jam roko atlikėjas Ligabue ir patinka, tačiau iki jo lygio J.Zanetti dar labai toli.