„Kažkas kraunasi milijonus, o Lietuva ne OMON, ne „Alfa“ būrio,
ne kitų tėvynės priešų, o tikriausiai savųjų, jeigu juos taip
galima pavadinti, rankomis tyliai, bet negailestingai žudoma“, -
pareiškė dvasininkas, kuris taip pat yra Lietuvos Vyskupų
Konferencijos pirmininkas.
Pagrindiniu tautos žudymo įrankiu jis pavadino alkoholį.
„Šiandien visiems aišku, kad alkoholis yra aukso gysla, bet per
mažai turime vyrų ir moterų, kurie garsiai sakytų: „užtvenkime
alkoholio upę“. Nereikės nei 50 metų ir mes išsigimsime,
sunyksime, ir neišgelbės Lietuvos vardo jokios praeityje sudėtos
aukos ir jokie dabarties krepšiniai“, - sakė S.Tamkevičius.
„Šiandien ieškome ir norime nuteisti asmenis prieš 50 ar 20
metų tarnavusiems okupantams ir įvykdžius nusikaltimų prieš savo
tautiečius, tačiau nebematome tų, kurie nūdienos Lietuvai kasa
duobę ir kala karstą. Įsivaizduokite, nuo vieno vyskupo pamąstymo,
garsiai pasakyto žodžio, kad reikėtų viešinti Lietuvos duobkasių
pavardes, kilo didžiausias triukšmas“, - stebėjosi arkivyskupas.
Prieš keletą savaičių S.Tamkevičius viešai buvo pareiškęs,
kad svarstoma galimybė bažnyčiose iškabinti Seimo narių,
balsavusių už prekybos alkoholiu laiko pratęsimą ir akcizų
alkoholiniams gėrimams sumažinimo, pavardes.
Prisiminęs 1991-ųjų sausio įvykius dvasininkas teigė, kad
tuomet tauta laikė egzaminą „būti ar nebūti laisvai Lietuvai“.
Anot kalbėtojo, šis egzaminas dar nėra išlaikytas.
Prisiminęs, kaip tuomet žmonės buvo susitelkę, vieningi,
ryžti, S.Tamkevičius apgailestavo, kad „šiandien daugelis yra
susipriešinę ir nusivylę, nusivylę net laisve“.
„Daugelis naiviai vylėsi, kad laisvoje Lietuvoje bus galima
gyventi ir dirbti kaip kokiame kolūkyje. Šiek tiek darbuotis, šį
tą pasivogti, o gyventi kaip laisvame pasaulyje, kur nors Amerikoje
ar Švedijoje“, - svarstė arkivyskupas.
Jo teigimu, 50 okupacijos metų išugdė ir vergiško mąstysenos
žmonių, „kurie gali už 10 litų balsuoti nors už velnią, kurie
savo ar savo partijos interesus gali iškelti aukščiau už Lietuvos
ateitį, kurie gali būti akli kitų vargui ir kančiai, jeigu patys
tuokart yra sotūs ir tariamai saugūs“.
S.Tamkevičius teigė, kad per laisvės dvidešimtmetį daugelis
pasistatė „materialinės gerovės stabą“, o ištikus krizei ėmė
aimanuoti, kad „mums nereikia tokios Lietuvos, mes ne to tikėjomės“.
„Jeigu šiandien kas nors ir turi teisę aimanuoti, tai tik tie
žmonės, kurie per 20 metų nuolat mąstė, ką gero padarius
Lietuvai, kurie statė, bet ne griovė. Visi kiti, kurie nemokėjo
mokesčių, skandino Lietuvą alkoholyje, užsiėmė kontrabanda,
užtvindė Lietuvą nešvankybėmis, silpnino šeimos instituciją,
priiminėjo korupcinius įstatymus, vogdami kaupė milijonus ir
kasdien pesimizmu nuodijo žmonių protus šiandien - jie visi
turėtų bent tylėti kaip pelės po šluota“, - pareiškė
dvasininkas.
Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena,
pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų
kariuomenės veiksmus Vilniuje.
Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos
valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies
nepriklausomybę nuo SSRS.
Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant
Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą,
žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.
Nors kariškiams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos
radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių
žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo
Seimo pastato.