***
Mokykliniuose vadovėliuose, kuriuos skaitydavau būdamas vaikas šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, Europa buvo rožinė legendų žemė. Kurdamas savo naująją respubliką iš Osmanų imperijos griuvėsių, Mustafa Kemalis Ataturkas kariavo prieš Graikijos armiją, tačiau savo paties kariuomenės remiamas jis vėliau įgyvendino krūvą socialinės ir kultūrinės modernizacijos reformų, kurios buvo visai ne anti, o provakarietiškos.
Tam, kad būtų galima legitimizuoti šias reformas, padėjusias įvirtinti naująjį turkų valstybės elitą (ir tapusias nuolatinių debatų Turkijoje pastaruosius 80 metų tema), mes turėjome priimti ir netgi imituoti rožinę – oksidentalistinę – europietiškąją svajonę.
Kad ir kiek daug mano vaikystės vadovėliuose buvo tekstų, mokiusių, kodėl reikia brėžti ribą tarp valstybės ir religijos, kodėl buvo būtina uždaryti dervišų vienuolynus arba kodėl turėjome pakeisti arabišką abėcėlę lotyniška, juose taip pat buvo keliami klausimai, kuriais siekta atrakinti didingos europiečių galios ir sėkmės paslaptį.
„Išdėstykite Renesanso tikslus ir padarinius“, - per egzaminus sakydavo vidurinės mokyklos istorijos mokytojas. „Jei paaiškėtų, kad sėdime ant tokio pat naftos telkinio kaip ir arabai, ar tada būtume tokie turtingi ir modernūs kaip europiečiai?“ - klausdavo naivesni bendraklasiai licėjuje. Pirmaisiais metais universitete, kai tik paskaitoje mano bendrakursiams iškildavo tokie klausimai, jie imdavo apgailestauti, kodėl „mes niekada neturėjome Apšvietos amžiaus“.
XIV amžiaus arabų mąstytojas Ibn Khaldunas sakė, kad smunkančios civilizacijos toliau gyvena imituodamos savo nugalėtojus. Kadangi turkai nė karto nebuvo kolonizuoti jokios pasaulinės galybės, Europos garbinimas arba Vakarų imitavimas niekada neturėjo smerkiančių, žeminančių atspalvių, kuriuos aprašo Frantzas Fanonas, V.S.Naipaulas ar Edwardas Saidas; atsisukimas į Europą buvo laikomas istoriniu liepiniu ar netgi techniniu prisitaikymo klausimu.
Tačiau šis sapnas apie rožinę Europą – kažkada toks galingas, kad net antivakarietiškiausi mąstytojai ir politikai juo slapta tikėjo – dabar išsisklaidė. Galbūt todėl, kad dabar Turkija nebėra tokia neturtinga, kokia kažkada buvo. Galbūt todėl, kad tai nebėra armijos valdoma valstiečių visuomenė, o dinamiška tauta su tvirta pilietine visuomene. Ir, žinoma, pastaraisiais metais sulėtėjo derybos tarp Turkijos ir Europos Sąjungos, susitarimo dar nematyti. Nei Europoje, nei Turkijoje niekas realiai nebesitiki, kad Turkija greitai prisijungtų prie ES. Prisipažinti, kad vilties nebėra, būtų ne mažiau žlugdantis žingsnis nei visiškai nutraukti santykius su Europa, taigi niekam širdis neleidžia net ištarti šių žodžių.
Kad Turkija ir kitos Visurio Rytų šalys nusivylė Europa, žinau iš savo paties kelionių ir pokalbių. Pagrindinė įtampos tarp Turkijos ir ES priežastis neabejotinai yra Turkijos armijos dalies ir pagrindinių žiniasklaidos grupių sudaryta sąjunga su nacionalistinėmis politinėmis partijomis bei jų sėkminga kampanija, siekianti sužlugdyti derybas. Ta pati iniciatyva išprovokavo man ir daugeliui rašytojų iškeltus kaltinimus, šaudymą į kitus rašytojus bei misionierių ir krikščionių dvasininkų žudynes.
Esama ir emocinės reakcijos, kurios reikšmę geriausia paaiškinti pavyzdžiu paimant Prancūziją. Pastarąjį šimtmetį kelios Turkijos elito kartos ištikimai lygiavosi į Prancūziją kaip į sektiną modelį, remdamiesi jos pasaulietiškumo supratimu ir sekdami jos pavyzdžiu švietime, literatūroje ir mene.
Todėl matyti, kaip per pastaruosius penkerius metus Prancūzija tapo aršiausiai Turkijos Europoje idėjai besipriešinančia šalimi, turkams buvo širdį verianti ir nuvilianti patirtis. Vis dėlto didžiausią nusivylimą Rytų šalyse ir tikrą pyktį Turkijoje sukėlė Europos įsivėlimas į karą Irake. Pasaulis stebėjo, kaip G.W.Bushas apgaule įstūmė Europą į šį neteisėtą ir žiaurų karą, o ji nepaprastai mielai sutiko būti apgauta.
Apžvelgiant Europos peizažą iš Stambulo ir toliau, pirmiausia matyti, kad Europa (kaip ir Europos Sąjunga) yra sumišusi dėl savo vidinių problemų. Akivaizdu, kad Europos tautos turi daug mažiau patirties nei amerikiečiai gyventi greta žmonių, kurių religija, odos spalva ar kultūrinė tapatybė skiriasi nuo jų pačių, ir kad joms sunku susitaikyti su tokia perspektyva – šis priešinimasis tik dar labiau apsunkina pastangas spręsti Europos vidaus problemas. Puikus pavyzdys – Vokietijoje kilusios diskusijos apie integraciją ir daugiakultūriškumą.
Gilėjant ir plintant ekonominei krizei, Europa gali, atsitverdama nuo pasaulio, atidėti kovą dėl „buržua“ - floberiškąja šio žodžio prasme – išlikimo, tačiau tai neišspręs problemos.
Kai žiūriu į Stambulą, kuris kiekvienais metais tampa šiek tiek sudėtingesnis ir kosmopolitiškesnis ir kuris sutraukia imigrantų iš visos Azijos ir Afrikos, man visai nesunku prieiti prie šios išvados: Azijos bei Afrikos neturtingųjų, bedarbių ir beglobių, kurie ieško naujų vietų gyventi ir dirbti, neįmanoma amžinai sulaikyti už Europos ribų.
Aukštesnės sienos, griežtesni vizų režimai ir pasieniuose patruliuojantys laivai tik truputį pavėlins šią Paskutiniojo teismo dieną. Blogiausia tai, kad antiimigracinė politika ir prietarai jau dabar griauna pagrindines vertybes, kurios pavertė Europą tuo, kuo ji yra.
Turkiškuose mano vaikystės vadovėliuose nebuvo kalbama apie demokratiją ar moterų teises, tačiau ant „Gauloise“, kurias rūkė visi prancūzų intelektualai ir menininkai (bent mes taip manėme), pakuočių buvo išspausdinti žodžiai „Liberté, égalité, fraternité“, o jos buvo labai populiarios.
„Fraternité“ ėmė reikšti solidarumo dvasią ir pasipriešinimą, branginamą kairiųjų judėjimų. Tačiau atsainumas imigrantų ir mažumų kentėjimams bei nelengvus gyvenimus Europos periferijose gyvenančių azijiečių, afrikiečių ir musulmonų pliekimas – netgi įsitikinimas, kad jie vieninteliai atsakingi už savo vargus – tikrai nėra „brolybė“.
Galima suprasti, kodėl Europa nerimauja ir netgi panikuoja besistengdama išlaikyti savo didžias kultūros tradicijas, pasipelnyti iš jos trokštamų Rytų pasaulio turtų ir išlaikyti pranašumą, iškovotą per tiek daug klasių konfliktų, kolonializmo ir tarpusavio karų šimtmečių. Tačiau jei ji nori save apsaugoti, ar Europai verčiau užsisklęsti savyje, ar galbūt prisiminti pamatines savo vertybes, kurios kažkada ją pavertė viso pasaulio intelektualų traukos centru?