Buvo ruoštasi pačiam blogiausiam scenarijui
Šiandien minint 20-ąsias tragiškų sausio 13-osios įvykių metines, atmintyje vėl atgyja prisiminimai apie panevėžiečių parodytą ryžtą ir drąsą, siekiant apginti pačių iškovotą Lietuvos laisvę.
Kas tomis sausio dienomis dėjosi Panevėžyje?
Pasirodo, didžiulį niekam iki šiol dar nežinomą darbą atliko tuomečiai miesto vadovai bei policijos viršininkai.
Pajuostyje esanti sovietų karinė bazė policijos pareigūnų ir Sąjūdžio aktyvistų buvo stebima ištisą parą, tuometė merė Gema Umbrasienė, ieškodama specialiojo sovietų dalinio, net braidžiojo Žaliosios girios tankmėje, o policijos viršininkas jau buvo parengęs ir ginkluoto pasipriešinimo planą.
Sovietų karininkai bijojo ir dėl savo saugumo
Pasak tuometės miesto merės G.Umbrasienės, sovietų kariuomenė Panevėžyje buvo pakankamai taiki. Mat karininkų šeimos gyveno mieste, todėl jie patys bijojo, kad ėmusis kokių nors veiksmų gali nukentėti ir jų artimieji.
Dabar miesto mero pavaduotojo pareigas einanti G.Umbrasienė teigė nebeprisimenanti, ar karininkų šeimos buvo išgabentos į Pajuostį, bet jos tikrai buvo pasiruošusios ten išsikraustyti.
„Mieste gyvenusios karininkų šeimos užtikrino sąlyginę panevėžiečių ramybę, bet buvo nuolatinė grėsmė dėl iš kitur atsiųstų specialiųjų dalinių, kurie galėjo būti panaudoti svarbių miesto objektų šturmui“, – sakė G.Umbrasienė.
Sovietų kariškiai merę vežėsi į mišką
Pasak G.Umbrasienės, tuometis karinio dalinio Pajuostyje vadas generolas Viktoras Denisovas, tuo pačiu metu būdamas ir miesto tarybos nariu, garantavo, kad jo kareiviai nesiims jokių veiksmų. Vis dėlto nerimą kėlė tai, kad gali atsirasti kitos jėgos.
„Buvome gavę žinių, kad Žaliojoje girioje gali būti dislokuoti sovietų specialūs kariniai daliniai. Pareikalavome, kad mums būtų leista šias žinias patikrinti.
V.Denisovas sutiko tik su sąlyga, kad į mišką vyksiu aš viena.
Į Žaliąją girią nuvykome kartu su sovietų kariškiais. Jie nusivedė mane prie žeminių, aplink jas buvo aiškiai matyti ištryptas sniegas.
Nustatyti, ar čia yra dislokuoti specialūs daliniai, nepavyko, nes į aptvertą teritoriją manęs neįleido, motyvuodami, kad ten yra slapta įranga“, – prisiminė G.Umbrasienė.
Ji tikina nebijojusi viena su sovietų armijos kariškiais vykti į mišką, nors, aišku, įtampa neapleido.
„Jau vėliau kažkas pasakė, kad, esant tokiai situacijai, miesto vadovą vieną su sovietų kariškiais išsiųsti į mišką buvo didžiausia kvailystė.
Vertinant šių dienų požiūriu, ne visi mūsų sprendimai buvo racionalūs, tačiau pagal aną laikmetį, manau, pasielgiau teisingai. Juolab kad mums buvo svarbu daug žinoti, nes visą informaciją perduodavome į Vilnių.
Tuoj po sausio 13-osios buvome nuvykę ir į Pajuostį, tačiau mus įleido tik į kareivines, kuriose gyveno sovietų armijos šauktiniai, į kitus pastatus nepatekome“, – pasakojo G.Umbrasienė.
Į saugumo pastatą sviedė kirvį
Su sovietinio valstybės saugumo komiteto (KGB) Panevėžio skyriumi, anot G.Umbrasienės, miesto valdžia tuo metu nepalaikė jokių santykių.
„Paskutinį kartą su tuomečiu miesto KGB vadovu V.Kononenka reikalų turėjome 1990-ųjų vasarą. Tuomet jis buvo atėjęs pareikšti priekaištų, kad jų vieninteliam eilėje butui gauti laukiančiam darbuotojui neskiriamas butas.
Tačiau tuo metu buto prašė šimtai paprastų panevėžiečių“, – pasakojo įvykių sūkuryje buvusi G.Umbrasienė.
Beje, šiuo metu V.Kononenka dirba vienoje iš saugos firmų Panevėžyje.
Vieną tų metų sausio dieną kažkas į KGB pastatą metė kirvį, miesto vadovų manymu, galbūt koks provokatorius.
Panašių išsišokimų išties baimintasi, nes prie pašto būriavosi daug žmonių, ir jei sovietų kareiviai būtų šturmavę pastatą, dūžtantys stiklai galėjo gyventojus sužaloti.
Pas merę kariškiai važiavo šarvuočiu
Pasak pašnekovės, paštą, telefono ir telegrafo stotį saugojo beginkliai krašto apsaugos vyrai, turėję tik vieno miesto verslininko nupirktus dujų balionėlius.
Panašiai buvo ginkluoti ir savivaldybės pastato apačioje budėję krašto apsaugos vyrai, savanoriai bei buvę Afganistano karo dalyviai.
„Sausio 13-osios naktį į aikštę priešais savivaldybę įvažiavo pėstininkų šarvuotis su sovietų kareiviais. Jie sakė norintys su manimi susitikti, tačiau vyrai neįleido į pastatą ir šie apsisukę išvažiavo“, – įsimintiną įvykį prisiminė G.Umbrasienė.
Pasitiko kareivis stiklinėmis akimis
Buvusi miesto vadovė gerai prisimena ir tai, kaip KGB specialiojo dalinio „Alfa“ smogikai vėliau užgrobė telefono ir telegrafo stotį.
„Per 1991 metų rugpjūčio pučą Maskvoje man paskambino iš krašto apsaugos ir pranešė, kad užimtas paštas. Visi jau buvo išsiskirstę, savivaldybėje buvome likę tik aš ir mano pavaduotojas Albertas Vaitelis.
Nuvykusi pamačiau kraupų vaizdą: sovietų kareivis stovėjo atsukęs automatą į moterį. Aš griebiau už vamzdžio, atsukau jį į save ir sakau tam kareiviui: „Ką tu darai, ši moteris tau į motinas tinka“.
Jis pasižiūrėjo stiklinėmis akimis ir nusigręžė.
Į pastato vidų įėjome keturiese. Mus lydėjo automatu ginkluotas budėtojas, šalia ėjo toks tylus žmogus, kuris, kaip vėliau sužinojome, buvo lietuvis ir klausėsi, ką mes kalbame.
Jų vado pareikalavome nesiimti represijų prieš žmones. Tuo metu Rusijoje prasidėjo perversmas, Borisas Jelcinas jį laimėjo, netrukus buvo duotas įsakymas ir dalinio „Alfa“ smogikai išsikraustė iš pastato“, – pasakojo G.Umbrasienė.
Su policija dirbo išvien
Bendradarbiaujant su miesto policija, pasak G.Umbrasienės, nekilo jokių problemų. Susitikimai su policijos vadovais vykdavo dažnai, kartu buvo organizuojami pareigūnų budėjimai mieste.
„Su miesto milicijos viršininku A.Krapu bendravome tik pirmaisiais mėnesiais, kai per blokadą turėjome problemų dėl benzino tiekimo.
Per sausio įvykius milicija jau buvo reorganizuota į policiją, tad bendraudavome su naujai įsteigtos savivaldybės policijos komisaru Alfredu Kačenausku.
Nieko blogo apie A.Krapą negaliu pasakyti, apskritai po Nepriklausomybės paskelbimo milicija deklaravo visišką ištikimybę Lietuvos valstybei ir dalyvavo visuose mūsų darbuose“, – sakė G.Umbrasienė.
Policijos vadovas kūrė planus priešintis
Buvęs miesto policijos viršininkas A.Krapas, prisimindamas 20-ies metų senumo įvykius, teigia, kad visos tos dienos buvo neramios. Įtampa dar labiau išaugo, kai į Pajuostyje dislokuotą sovietų kariuomenės dalinį iš Alytaus atvyko 10 desantinių šarvuočių dalinys.
„Miesto savivaldybėje buvo sudarytas ekstremalių situacijų štabas, jį sudarė aštuoni žmonės, tarp jų ir aš. Svarstėme klausimą, kaip pasipriešinti, jei bus ginkluotas užpuolimas.
Jeigu būtų užimta savivaldybė, numatėme kelias konspiracines vietas, kuriose rinktumės spręsti, ką daryti toliau. Viena iš tokių pogrindžio vietų – vienas iš Ramygalos gatvės 15-ame name esančių butų.
Jeigu būtų užimtas miesto policijos komisariatas, galvojome persikelti į Stetiškes. Buvo paruošti vokai su planais, kaip išvežti ginklus, kur juos padėti, kaip organizuoti policijos darbą.
Šiuos planus turėjau tik aš ir tuomet viešajai policijai vadovavęs Aleksandras Jankauskas, daugiau niekas apie tai nežinojo.
Žinojome, kad policijoje yra saugumo agentų, kurie visą informaciją apie mūsų darbą pateikdavo KGB vadovams“, – pasakojo A.Krapas.
Automatus liepė vežti į Vilnių
Buvo svarstomas ir savanorių apginklavimo klausimas, taip pat ir tai, iš kur gauti daugiau ginklų.
„Miesto policija turėjo apie 300 automatų „Kalašnikov“ ir pakankamai šovinių. Dar sovietiniais laikais rezerve buvo paruošta apie 300 žmonių grupė įvairių neramumų atvejams, buvo snaiperių šautuvų su optiniais ginklais.
Tačiau telefonu iš Vilniaus gavau įsakymą per 24 valandas visus šiuos 300 automatų su šoviniais pristatyti į sostinę, kur jie turėjo būti panaudoti Seimo rūmų gynybai“, – pasakojo dabar pensininkas A.Krapas.
Tuo metu Panevėžyje liko tik šeši automatai, policijos darbuotojai buvo aprūpinti pistoletais, apie pusę jų ginklus laikė namie.
„Tiesa, visiems išduoti pistoletų negalėjome, nes turėjo būti ir 100-150 pistoletų rezervas“, – prisiminė A.Krapas.
Pareigūnai vyko ginti Seimo rūmų
Iš Vidaus reikalų ministerijos taip pat atskriejo įsakymas atsiųsti į Vilnių 30-ies policijos darbuotojų, aprengtų uniformomis su lietuviškomis emblemomis.
Iš 35 atrinktų policininkų vienas atsisakė – jis buvo ukrainietis, nepanoro priimti Lietuvos pilietybės ir išvyko iš šalies. Dar vienas atnešė nedarbingumo lapelį ir nevažiavo į Vilnių.
Kiti atsisveikino su savo šeimomis ir savanoriškai išvyko į sostinę. Panevėžio policininkų grupei vadovavo kapitonas Albertas Klevečka, į Vilnių jie nuvyko sausio 13 dieną. Vieni budėjo prie Seimo rūmų, dalis – prie kitų svarbių objektų.
Sekė specialiojo dalinio judėjimą
Anot A.Krapo, tomis įtemptomis dienomis miesto pakraštyje buvo du postai, jų tikslas – sužinoti specialiojo desantininkų dalinio judėjimo kryptis.
Sąjūdžio postas buvo netoli Pajuosčio, policija budėjo Velžio kelio ir Pajuosčio plento sankryžoje. Pareigūnai budėjo civiliniame transporte.
„Gerai nebeprisimenu, sausio 13 ar 14 dieną, bet buvo jau sutemus, pamatėme, kad šarvuočiai pajudėjo miesto link. Kažkas pasiūlė ruoštis gynybai ir pasidaryti Molotovo kokteilių, bet aš tam nepritariau: mes turėjome neprovokuoti sovietų kareivių imtis kokių nors veiksmų, kad nenukentėtų paprasti žmonės.
Apsirengęs policininko uniformą, nuvykau prie pašto. Ten buvo susirinkę keli šimtai žmonių, pasakiau, kad policija su jais išvien, žmonės buvo labai patenkinti ir dėkojo. Aiškinau, kad gyventojai neprovokuotų sovietų kareivių“, – pasakojo A.Krapas.
Saugumiečiui pažadėjo leisti į kepurę pridėti
A.Krapas prisiminė, kaip sausio 13-osios išvakarėse jam paskambino tuometis sovietinio valstybės saugumo komiteto (KGB) Panevėžio skyriaus vadas V.Kononenka ir pasakė norintis susitikti.
„Truputį išsigandau, nes pamaniau, kad atvažiuos suimti. Tačiau jis atvyko vienas ir bandė įtikinti, kad policijai neverta kištis, nes, tie išsišokėliai, kaip jis pavadino kovotojus už Lietuvos laisvę, esą greitai būsią sutvarkyti.
Aš jam pasiūliau ateiti po mėnesio, sakiau, jeigu jūs nugalėsite, leisiu pridėti į mano kepurę.
Taip pat pasakiau, kad Lietuva jau apsisprendė ir žmonių niekas nesustabdys kovoje už Nepriklausomybę“, – pasakojo A.Krapas.
Vizitas į karinį dalinį
Buvusiam miesto policijos viršininkui įsiminė ir vizitas į Pajuostyje dislokuotą sovietų karinį dalinį ir ten įsikūrusį specialųjį būrį bei pokalbiai su jų vadais.
„Nuvykęs pas merę G.Umbrasienę paklausiau, ar pritartų mano susitikimui su Pajuosčio dalinio ir specialiojo būrio vadais. Pasakiau, kad mano vizito tikslas yra sužinoti jų veiksmus. Merė kiek suabejojo, bet pritarė.
Nuvykęs į Pajuostį, abiejų vadų paklausiau, ar planuoja pavartoti jėgą. Kariniam daliniui tuomet vadovavęs pulkininkas atkirto, jog tokios komandos neturi, ginklų nenumatę panaudoti, bet veiksiantys pagal situaciją.
Specialiojo būrio vadas, pasirodo, buvo lietuvis. Nutaikęs progą, tiesiai paklausiau, ar tikrai šaudys į savo tautiečius. Jis atsakė, kad ginklų nenaudos“, – pasakojo A.Krapas.
Buvo suplanavę darbą pogrindyje
Tuometis miesto tarybos pirmininkas Gintaras Šileikis teigė, kad labai daug padėjo užmegztas ryšys su kariniame dalinyje Pajuostyje tarnavusiais lietuviais – jie teikdavo informaciją apie kiekvieną lėktuvo pakilimą ar šarvuočių judėjimą.
Visa ši informacija buvo perduodama į Aukščiausiąją Tarybą, nes su ja buvo palaikomas tiesioginis ryšys.
„Jeigu būtų užimta savivaldybė, turėjome paruošę planą dirbti pogrindyje. Buvo numatytos kelios susitikimo vietos: viena už miesto, viena kapinių teritorijoje, dar vienas ryšys buvo numatytas per bažnyčią.
Tai buvo svarbu ir psichologine prasme, kad parodytume, jog kova už laisvę neužgniaužta“, – sakė G.Šileikis.
Pasak G.Šileikio, tuo metu žmonių nereikėjo prašyti pagalbos – padėjo kas kuo galėjo: kelininkai ir statybos įmonės atgabeno galingą techniką, kad šturmo atveju sovietų kariuomenė negalėtų lengvai privažiuoti prie savivaldybės.
„Tomis sausio dienomis labai aktyviai veikė KGB agentai, jie nuolat sukiojosi ir savivaldybėje, ir aplink ryškesnius veikėjus bei rinko apie juos medžiagą.
Kas tai per žmonės, sužinojome vėliau, po visų tų įvykių, kai peržiūrėjome KGB archyvus“, – prisiminė G.Šileikis.
Apsiginklavo medžiokliniais šautuvais
Prieš 20 metų Panevėžio šaulių sąjungos štabo viršininku buvęs Kęstutis Vaitonis teigia, kad lemtingomis sausio dienomis šauliai buvo labai silpnai ginkluoti.
„Ginklų turėjome nedaug, daugiausia žmonių paaukotais medžiokliniais šautuvais ir senais, Antrojo pasaulinio karo laikų karabinais.
Palyginti su sovietų kariuomene, mes, galima sakyti, buvome beginkliai. Mūsų ginklas buvo kitas, turbūt žinote koks“, – sakė dabar jau atsargos pulkininkas leitenantas K.Vaitonis.
Prieš 20 metų dalis Panevėžio šaulių budėjo prie svarbiausių miesto objektų, kita dalis pamainomis autobusu vykdavo į Vilnių saugoti parlamento. Čia, likus dviem dienoms iki įsimintinų įvykių, sausio 11-ąją, priėmė priesaiką.
„Visus tuo metu parlamente buvusius žmones galima vadinti mirtininkais, nes su tokia ginkluote pasipriešinimas sovietų kariuomenei būtų buvęs daugiau simbolinis.
Būtų atsitikę panašiai kaip Pilėnuose – būtume sudegę viduje“, – paklaustas, ar buvo pasirengę priešintis, sakė K.Vaitonis.
„Per rugpjūčio pučą Maskvoje saugoti Seimo siuntėme mažiau, bet geriau parengtus šaulius. Tai buvo jauni 25-30 metų sovietų armijoje tarnavę ir mokantys gerai naudotis ginklu vyrai. O tomis sausio dienomis buvo visko – į Vilnių vykdavo ir senyvo amžiaus šaulių“, – sakė K.Vaitonis.
Žmonės dirbo netausodami sveikatos
Daug žmonių, rizikuodami savo sveikata ir net gyvybe, budėjo prie svarbiausių miesto objektų, tačiau, anot G.Umbrasienės, ypatingos pagarbos nusipelno dailininkė Danutė Rudytė ir tuometis krašto apsaugos vadas Panevėžyje Algimantas Plytnikas.
„D.Rudytė sirgo sunkia širdies liga, gydytojai jai buvo nurodę vengti stresų. Moteris tai žinojo ir daug dirbdama sąmoningai ėjo į mirtį.
Po kelių mėnesių taip ir atsitiko – dailininkė mirė. Kiek žinau, ji nėra priskirta prie didvyrių ar nukentėjusiųjų, nors turėtų taip būti.
A.Plytnikas taip pat atidavė daug jėgų ir sveikatos per tuos įvykius – organizavo užtvaras mieste, padarė daug kitų dalykų.
Jo taip pat nebėra tarp gyvųjų. Abu šie žmonės – tikri Panevėžio didvyriai“, – sakė G.Umbrasienė.