Keturiolika Triškonių pagrindinės mokyklos langų - tiek, kiek Laisvės gynėjų aukų į auštantį rytą sužiuro skaisčiomis liepsnelėmis. Šešias žaliąsias Žemės vėliavas branginančios kaimo mokyklos kieme vidurdienyje pražydo juodos rožės. Ant balto sausio 13-osios sniego. Raudonomis jo gniūžtėmis išrašytas skaičius „20“ užkaito, lyg pralietas Laisvės trokštančiųjų, bebaimių gynėjų kraujas.
Mokyklos direktorės Angelės Kubilickienės žodžiais, per du dešimtmečius vaikai vis piešė Laisvę. Ir tebepiešia. Taip, kaip diktuoja, ką jaučia jų mažos širdelės.
Mokyklos scenoje iš snaigių sudėlioti žodžiai „Sausio 13-oji“ gilia Atminties šviesa leidosi ant Laisvės gynėjų aukų portretų. Nuo jų tiesėsi lyg Baltijos kelias, lyg nesibaigianti Laisvės juosta - šimtai moksleivių piešinių. Ne išgalvotų - tikrų, nuspalvintų skausmu ir kančia persunktų.
Džiaugsmingų ir guodžiančių. Vaikiškai kalbančių apie Viltį, apie keturiolikos gyvenimo žingsnius. Iki paskutinio atodūsio. Iki Loretos svarbiausio klausimo: gydytojau, ar aš gyvensiu? Iki Laisvės dangų remiančio Televizijos bokšto, kurį meilės liepsna nudažė kūrybiški triškoniečiai. Baisios, košmariškos nakties nemačiusieji mergaitės ir berniukai pagarbiai tarė pavardes, laikydami rankose žvakeles, stovėdami prie Gyvybės ir Mirties, Pergalės ir Ateities kelio. Tylos minutėje nuskendo apmąstymai. Juos pagilino istorinis filmas apie Laisvės kelią.
Visa Sausio tryliktoji Triškonių pagrindinėje mokykloje - istorijos pamoka. Jai baigiantis kiekvienas- mokinys ir mokytojas patikrins savo žinias. Šios dienos akivaizdoje. Kol mokyklos kiemą puošia nevystantys Lietuvos laisvės žiedai.
Linkuvos specialiojoje mokykloje rimties ir susikaupimo minutes degino žvakelių juostos. Mokyklos vadovas Jonas Šidlauskas - tragiškųjų išgyvenimų liudytojas. Pedagogas neabejoja, kad mergaitės ir berniukai suvokė jo pasakojimo esmę. Juolab kad jie žino, ką reiškia Lietuvai reikšmingos datos. Ne tiktai Sausio 13-oji.
Prieš dvidešimt metų J.Šidlauskas su grupe pedagogų atsidūrė Lietuvos širdyje. Prie parlamento budėjo Linkuvos vidurinės mokyklos direktorius, šviesaus atminimo Algis Dičpetris, jo žmona, pedagogė Bernadeta Dičpetrienė, gydytoja Danguolė Mišauskienė, Linkuvos specialiosios mokyklos direktoriaus pavaduotoja Svajonė Kmieliauskaitė, tuomet dar studentė, o dabar- specialiosios mokyklos matematikė ir tikybos mokytoja Vita Vilienė ir dar daug, daug linkuvių.
Buvo žvarbu, atminties įspūdžiai jaudina J.Šidlauską. Tačiau mūsų visų mintys - neišdildomos, kaip ir ta milžiniška jėga, slypėjusi tautos vienybėje. Ir svarbiausia - ta jėga gali pasiekti neįtikėtinus tikslus- įveikti neįveikiamus priešus. Jeigu pusę amžiaus žiūrėjome filmus apie karą, tai tarybinis karys buvo humanizmo idealu, o Sausio 13-ąją tas humanizmas pavirto žvėriškumu. Prieš bejėgius, besimeldžiančius, suklupusius žmones.
Neabejoju, tikino J.Šidlauskas, tų žmonių didvyriškumu, ginant Televizijos bokštą. Juos į nelengvą kovą vedė ten gimusi meilė Tėvynės laisvei, o baimės jausmas visiškai neegzistavo. Skleisti begėdiškas erezijas apie faktų netikrumą gali tik nesidomėjęs, neišgyvenęs šių įvykių ir turintis nostalgijos praeičiai bei priešišką nuostatą tautos iškovojimams žmogus.
Būti drauge. Stovėti - kaip stovi Laisvė, vakare Pakruojo kultūros centre rinksis pakruojiškiai. Vietos saviveiklininkai supins liepsningą Laisvės programą, lentoje, kaip kiekvienoje šventėje, pasirašys gimusieji 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Amžininkai liudys, nesigėdydami skausmo ir džiaugsmo ašarų.