Kokią prasmę matė žmonės, susirinkę sausio mėnesį prieš 20 metų ginti laisvės? Ar tokių vaisių norėjome, kokius matome šiandien?
Vieni pasinaudojo krauju praskintos laisvės keliu – laukinės laisvos rinkos, „prichvatizacijos“ proga pasigvelbti kuo daugiau valstybinio turto, įsitraukė į mafijų struktūras, kiti atsidėjo ilgalaikiams kūrybiniams kantriems polėkiams, kad ta laisvė eitų kartu su atsakomybe ir subrandintų vaisius, kuriais džiaugtųsi visi.
Ar nevilties ir beprasmybės jausmas per šiuos 20 metų nepasibeldė į kai kurių žmonių širdis? Juk daugybė lietuvių emigravo, o likę Lietuvoje nepatenkinti ir savimi, ir valdžia vis užkimba ant naujų politinių populistų kabliuko.
Ar dar didesnės kovos neprasidėjo po Sausio 13-osios įvykių, kai pagrindiniai laisvės siekiai buvo apginti, bet, pasirodo, iškilo visai kitos, kur kas klastingesnės ir brutalesnės jėgos su avies kailiuku, kurios užsislėpusios tarp mūsų ir mumyse: kas riebesnį kąsnį nugvelbs, kieno nuomonė be jokių diskusijų ir argumentų bus viršesnė, kieno partija valdys šalį, koks verslas labiausiai paveiks valstybės tarnautojus, jų priimamus sprendimus?
Kilnūs ir su drąsa pasiekiami idealai
Tik drąsių žmonių dėka turime tai, ką jie apgynė prieš du dešimtmečius, o bendražmogiškos vertybės ginamos ir kuriamos nuolat. Drąsos reikėjo ne tik tada, bet ir kiekvieną dieną, metai po metų, kad mūsų visuomenėje būtų įkūnyta ta tikroji laisvė.
2011 m. sausio 13 d. Seime per iškilmingą Sausio 13-osios minėjimą kalbą sakęs tuometis pirmosios Lietuvos nepriklausomybę pripažinusios Islandijos valstybės užsienio reikalų ministras J.B.Hannibalssonas, žvelgdamas į Sausio 13-osios drąsuolius, atkreipė dėmesį, kad niekada universalios vertybės visuomenėje nebuvo įtvirtintos savaime, reikėjo atkaklumo ir drąsos jas įgyvendinti: „Prireikdavo drąsių žmonių, kurie visomis išgalėmis grumdavosi dėl to, ką šiandien vadiname „universaliomis žmogaus teisėmis“ tam, kad išlaisvintų jas iš galios ir privilegijų gniaužtų. Be jų narsos tie kilnūs idealai tokie ir liktų – kilnūs, tačiau nepasiekiami.“
Svečias iš draugiškos šalies mus ragino: „Tad niekuomet nepamirškime, kad šios narsios asmenybės savo gyvybėmis sumokėjo mūsų laisvės kainą. Nuo tos dienos esate jiems skolingi ir visomis savo pastangomis turite užtikrinti, kad jų auka nebus beprasmė. Taip pat nepamirškime, kad per tamsiąsias okupacijos dienas – nuo trėmimų iki jūsų kultūrinio paveldo užgniaužimo ar kasdienių sunkumų – reikėjo drąsos laisvės liepsnai išsaugoti.“
Žmogus prasmės akivaizdoje
Iškilmingame Sausio 13-osios minėjime Seime kardinolas Audrys Juozas Bačkis, remdamasis neurologijos ir psichiatrijos profesoriumi, perėjusiu koncentracijų stovyklų siaubą, Viktoru Frankliu (1905–1997 m.), sakė, kad sunkiomis sąlygomis vieni tampa šventaisiais, kiti – kiaulėmis. Elgesį lemia ne aplinkybės, o vidiniai apsisprendimai, situacijos tik nuplėšia kaukes, parodo, kas yra kas.
Vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos krypties autorius, logoterapijos kūrėjas V.Franklis knygoje „Žmogus prasmės akivaizdoje“ pastebi: „Tik neišvengiama kančia slepia prasmės galimybę, antraip kalbėti tektų ne apie heroizmą, o apie mazochizmą.“
Beje, kai pasigilini, kiek šiandien žmonės kenčia dėl savo kaltės, be jokio heroizmo ir prasmės, tikrai nustembi dėl mazochistinės laikysenos ir mąstymo. Kas trukdo pakeisti tą mąstymą?
Čia taip pat atsakymą pateikia V.Franklis: kuo daugiau žmogus siekia vien malonumo, tuo jis nuo jo pasitraukia, pabėga, nepatiria jo; kuo žmogus egoistiškesnis – tuo nelaimingesnis. Hedonistinė laikysena žmogų palieka ir be malonumo, ir be laimės. Žmogus privalo gyventi prasmingai, tada sugeba išgyventi net labai sudėtingomis sąlygomis ir jaustis laimingas.
Kalbėdamas, kad literatūra, žiniasklaida turėtų atlikti terapinę funkciją, prasmės terapijos autorius pastebi, jog net labai įnirtingai neretai ji daro priešingai.
V.Franklis sako: „Ji privalo atsisakyti sadomazochistiškai mėgautis nihilizmu ir cinizmu. Rašytojas gali sukelti katarsį atskleisdamas skaitytojui savo beprasmybės jausmą ir šitaip juo pasidalydamas. Jei rašytojas neįstengia suteikti imuniteto nevilčiai, jis bent jau neturėtų plūktis, stengdamasis užkrėsti skaitytoją neviltimi.“
Iškovota laisvė lygiagrečiai turi eiti su atsakomybe. Gražiai amerikiečiams pasakė ir pasiūlė F.Franklis, kad jei rytinėje JAV pakrantėje stovi Laisvės statula, tai vakarinėje turėtų stovėti Atsakomybės statula. Argi tai netinka ir mums – dažnai bekalbantiems tik apie įvairiausias laisves ir teises, o mažai apie atsakomybes?
Naujos prasmės normos su viltimi
Sulygindami ekstremalias žmonijos patirtis – genocidus, tremtis, koncentracijos stovyklas, Sausio 13-osios įvykius prieš 20 metų ir šiandieninio žmogaus egzistencinę beprasmybės tuštumą, natūraliai klausiame: ar šiandien visuomenėje tie idealai išblėso, ar šiandien žmonės eitų taip ginti Seimo, kaip prieš 20 metų?
Ar galime įsivaizduoti tuos laisvės gynėjus, prie Seimo susirinkusią minią ir tokią situaciją, kad ne Seimo nariams, o tik tiems patiems susirinkusiems žmonėms tebūtų rūpėjęs tautos laisvės ir išlikimo klausimas? Visuomenė ir valdžia buvo susivienijusi. Ir tai sudarė valstybę.
O kaip yra šiandien? Ar valstybė nėra tik valdžia, o kas ne valdžia – tai ne valstybė? Nūdien neretai būtent toks įspūdis susidaro, kai pasiūlomi logiški ir paskaičiuoti sprendimai visuomenės labui – tarsi visuomenininkams to reikia, o valdininkams – nelabai.
Kiek mus pakeitė laisvės apgynimo ir kūrybingo jos įkūnijimo jėga, kiek egoistinės hedonizmo vilionės ir pinklės? Įtvirtinti tikrąją vidinę laisvę reikia drąsos ir laiko. Čia galime prisiminti ir kovos su vergų prekyba britų imperijoje dešimtmečių procesą ir didžiojo kovotojo Williamo Wilberforce'o darbą.
Kai 1780 m. būdamas vos 21 metų W.Wilberforce'as buvo išrinktas į žemutinius parlamento rūmus, vergovė Karibų regiono britų kolonijose buvo jau giliai įsišaknijusi. Šimtai tūkstančių vergų britų laivais buvo gabenami iš Afrikos ir pardavinėjami. Vergų prekyba buvo politikų palaikomas verslas, ir atvirkščiai – šis verslas palaikė politikus.
Ar šiandien nematome daugybės paralelių mūsų visuomenėje – verslo ir politikų bendradarbiavimo kai kuriose srityse?
W.Wilberforce'as grūmėsi sulaukdamas galingo pasipriešinimo ir neturėdamas jokių sėkmės garantijų. Stiprus atkirtis, nusivylimai, liga dažnai jį priversdavo pajusti bejėgystės ribas. Siekiant tokio tikslo, reikėjo labai daug drąsos ir ištvermės.
Galų gale 1833 m. vergų prekyba buvo visiškai panaikinta, o praėjus dviem dienoms po balsavimo parlamente mirė ir pats W.Wilberforce'as.
Šiandien niekas net nesuprastų, kad įmanomas toks dalykas, kaip prekyba žmonėmis. Tačiau ar nėra tokių dalykų mūsų visuomenėje, kurių nesupras ateinančios kartos, tokių, kurie dabar yra norma ir tik dalis visuomenės pasisako prieš juos. Taigi, tikrosios prasmingos laisvės kūryba ir įkūnijimas dar tęsiasi – su viltimi, kad bus pasikeitimų.