Anuo metu teisingai pasirinkęs sprendimą, R.Paksas, ko gero, ir šiandien
būtų Lietuvos vadovu, o mums nereikėtų tiek metų stebėti jo melodramą,
klausyti ištraukų iš evangelijų apie sąmokslą prieš „teisųjį“, aikčioti
dėl statomų kryžių ir teismo sprendimo proga viešai nešamų rožių.
Galbūt ką nors tai ir jaudina, bet vis tiek negali atsikratyti jausmo,
jog visame šiame procese kažkas yra netikra. Juo labiau, kai žinai ne
sceninę, o gyvenimo situaciją, kurioje ką tik išrinktas prezidentas
paprasčiausiai pasimetė. Kita vertus, R.Pakso reagavime atsiskleidė ir
nacionalinio politikavimo ypatumai, apie kuriuos dar mažai kalbama.
Kai šiltą besibaigiančios vasaros vakarą be jokių „kanalizacinių“ minčių
nunešiau R.Paksui, dabar visai Lietuvai gerai žinomus, telefoninius
pokalbių įrašus su J.Borisovu, kurio atžvilgiu jau anksčiau vyko
sankcionuotas sekimas, tikrai tikėjausi kitokios prezidento reakcijos.
Apie įrašo turinį žinojau tik aš ir dar keli medžiagą ruošę VSD
karininkai. Ji kaupėsi ne vieną dieną ir vis labiau kėlė nerimą, kol
atėjo metas pasielgti taip, kaip numato įstatymas.
Nemanau, kad pasaulyje yra koks nors šaltakraujis saugumo tarnybos
vadovas, kuris nesijaudindamas, lyg rusų revoliucionierius, nuneštų
tokią prezidentą liečiančią informaciją pačiai valstybės galvai.
Dar prieš tai aptarinėjome, kokia gali būti prezidento reakcija. Vienas
darbuotojų staiga paklausė: „Direktoriau, o ar neatsitiks taip, kad
galų gale mes ir liksime kalti?“ Tuo metu aš laikiau save įžvalgesniu:
„Ne, - atsakiau. - Manau, kad bus liepta suintensyvinti tyrimą
J.Borisovo atžvilgiu. Būtų gerai, kad nustatytų terminą.“
Bet teisus buvo VSD darbuotojas. Nesu koks kašpirovskis, bet iškart
pamačiau, kad R.Paksui rūpi ne tai, ką išgirdo ir ką nedelsdamas turi
daryti. Virš retransliuojančio aparato ir visame kambaryje kybojo
neišsakytas garsiai klausimas - ar be manęs ir, savaime suprantama,
kitų VSD darbuotojų, apie tai kas nors daugiau žino?
Nei papildomų klausimų, nei pavedimų šia tema nesulaukiau ir kitomis
dienomis. Susitikimų metu su prezidentu dėl pateiktos informacijos buvo
tylima. Užtat netrukus buvo užsipulta Užsienio reikalų ministerija,
kodėl delsiama mane išsiųsti į Ispaniją.
Pareigos skatinamas ir nenorėdamas būti įveltas į politinius žaidimus,
savo susirūpinimą dėl nacionalinio saugumo išsakiau Seime, nors R.Pakso
pavardės niekada neminėjau. Seimo pirmininkas A.Paulauskas, A.Sakalo
vadovaujama komisija veiksmų ėmėsi tik po to, kai informacija
jau pasklido viešoje erdvėje.
Bet ir po to R.Paksas dar ne kartą galėjo lengvai pakeisti situaciją,
atsiribodamas nuo J.Borisovo, kuris naudodamasis jaunos atkurtos
valstybės negalėjimu kontroliuoti karinės technikos tranzitą į
trečiąsias šalis, tyčiojosi iš Lietuvos teisėsaugos, o Liberaldemokratų
partijos vadovai ne tik jam pritarė, bet dar iš jo ėmė pinigus.
Todėl dėl to, kas įvyko, didžiuojasi iki šių dienų. Tai ne teisės, o
moralės klausimas. Perversmo versija tiek R.Paksui, tiek jo aplinkai
tapo gelbėjimosi šiaudu, kad kaip nors pateisintų jo neryžtingumą.
Stengiantis atnaujinti seną plokštelę, pasirodžius viešoje erdvėje
tariamų CŽV kalėjimų temai, iškart buvo griebtasi aiškinti, jog R.Pakso
išsakytas neigiamas požiūris neva buvęs vienas iš slaptų pretekstų
pradėti apkaltą.
Tą vasarą tikrai buvau išvykęs į JAV, tačiau nei anksčiau, nei tada su
JAV pareigūnais ta tema nebuvau kalbėjęs, ir tai lengva patikrinti.
R.Pakso istorija Lietuvos politinio gyvenimo stiliuje neatskleidė nieko
naujo. Nauja buvo tik tai, kad iš sovietinių laikų paveldėtos politinio
gyvenimo ydos palietė aukščiausią valstybės asmenį.
Okupacijos metais R.Paksas neužėmė aukštų postų, bet vis tiek jam buvo
būdingos sovietų nomenklatūros savybės. Visų pirma, įtarumas, kuris,
mano manymu, net ribojosi su persekiojimo manija.
Dar vadovaudamas VSD, dažnai girdėdavau, jog R.Paksas skundžiasi esąs
persekiojamas specialių tarnybų, o susitikimų su rinkėjais metu salėje
jo klausosi VSD agentai.
Tai tipiškas iš okupacijos laikų atėjęs mąstymas. Sovietinis pilietis
nuo mažumės turėjo būti šiek tiek įtarus, apdairus, atsargus ir visada
budrus ir elgtis panašiai kaip animacinio filmo „Na, palauk“ herojus
kiškis - dairytis, ar už kampo nelaukia vilko pinklės.
Žinoma, tai būdinga ne tik R.Paksui. Įtarumas, vietinių ir tarptautinių
sąmokslų vaizdiniai iki šių dienų tebėra nuolatiniai mūsų politinio
gyvenimo palydovai, nesvarbu, kur būtume - Briuselyje ar Vilniuje.
Kaip kitaip galima paaiškinti sparnuotos frazės „O kas galėtų paneigti?“
populiarumą? Nieko nereikia konkrečiai įvardyti, o visi įtariami.
Vis dėlto neteisinga būtų individualias klaidas suversti istoriniams
elgesio stereotipams. Istorija pateikia daug iššūkių ir atsakymas į
juos visada yra asmeninis.
Pavyzdžiui, V.Landsbergiui, visą gyvenimą praleidusiam prie knygų ir
fortepijono, istorija pasiuntė sovietų tankus. Ir jis su jais
susidorojo - nepabėgo į užsienį ir nepradėjo vadovauti trumpam
pasipriešinimui iš kokio Čikagos priemiesčio.
R.Paksui, drąsiam sportinių lėktuvų pilotui, likimas vietoj priešo
lėktuvų, kažkodėl pasiuntė dosnaus savo partijos rėmėjo keiksmažodžius.
Bet mirties kilpas danguje drąsiai raižęs lakūnas su menka žemiška
problema nesusidorojo, pasimetė.
Keista ta istorijos deivė Klėja. Įdomu, ką ji planuoja pateikti
dabartiniams Lietuvos vadovams?