Tarp tokių valstybių buvo Rusija, Saudo Arabija ir net Afganistanas. Pastarosios dvi laikomos JAV sąjungininkėmis, tad tai, kad jos pakluso kylančiai Azijos galybei, daug ką sako apie besikeičiančias galias pasaulyje bei galimas tendencijas.
Akivaizdu, kad Kinijos ekonominė ir politinė įtaka pasaulyje kiekvienais metais stiprėja ir auga. „Tik laiko klausimas, kada Kinija išstums Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) iš pirmos pasaulio galingųjų vietos“, – rašo vokiečių savaitraštis „Der Spiegel“ (2011 m., Nr.1) .
JAV investicinis bankas „Goldman Sachs“ prognozuoja, kad tai atsitiks 2027 metais, o britų „The Economist“ mano, kad tai gali įvykti anksčiau – 2019 m.
Vakarai šiandien priversti pripažinti, kad jie klydo manydami, jog Kinija, perimdama iš jų kapitalistinę sistemą ūkio pažangai užtikrinti, kartu ir politiškai priartės prie Vakarų. Tai, kad Šanchajuje, kaip ir Niujorke, stambūs vadybininkai vilki tų pačių prekinių ženklų kostiumus ir važinėja prabangiais „Mercedes“ limuzinais su vairuotojais, liudija tik tiek, kad politinė ir ekonominė kinų grietinėlė puikiai sugebėjo pasinaudoti globalizacija ir tapo išoriškai panašia į vakarietišką.
Kinija, skaičiuojanti apie 5 tūkst. metų savo istoriją, tikrai niekada negalvojo tapti vakarietiškos civilizacijos priedėliu, nors XIX a. jai teko patirti britų imperijos ir kitų Vakarų šalių pažeminimą.
Įdomu tai, kad net pralaimėję karus prieš vakariečius, kinai niekada nesijautė žemesnio lygio už ir vadino juos barbarais. Po pralaimėjimo britams, prancūzams ir JAV 1858 m Tiandzino sutartimi kinai buvo įpareigoti oficialiuose dokumentuose Vakarų atstovų nevadinti barbarais ir susirašinėjime su jais vartoti anglų kalbą.
Praėjus pusantro šimto metų valstybine kinų kalba pasaulyje kalba kur kas daugiau žmonių nei anglų: kinų kalba – apie 850 mln. (iš 1,3 mlrd., gyvenančių Kinijoje – aut.past.), ispanų kalba – 329 mln., o anglų – 328 mln.
Šiandien komunistiniai Kinijos vadovai, pripažįstantys vienintelę teisingą partiją savo šalyje, nežinantys, kas yra demokratiniai rinkimai ir ignoruojantys politines žmogaus teises ir laisves, įvedę cenzūrą net internetui, rūpinasi tik tuo, kad šalies ūkis vis augtų, o ekonominė ir politinė jos įtaka didėtų. Ir tai jiems sekasi.
Dar prieš dešimt metų JAV pagal pagamintą bendrąjį vidaus produktą (BVP) lenkė Kiniją beveik devynis kartus. Tuomet Kiniją lenkė ir Japonija, Vokietija, Didžioji Britanija bei Prancūzija.
2010 m. JAV BVP, Interneto stebėjimo tarybos duomenimis, turėtų siekti 14,624 mlrd. dolerių, o į antrą vietą pakilusios Kinijos – 5,745 mlrd., Japonijos – 5,391 mlrd., Vokietijos – 3,306 mlrd. dolerių.
O štai 2030 m. „Goldman Sachs“ banko prognozėmis, Kinijos BVP gerokai turėtų lenkti JAV: atitinkamai Kinijos – 31,731 mlrd. dolerių, o JAV – 22,920 mlrd. dolerių. Į trečią vietą turėtų užkopti Indija, o į ketvirtą – Brazilija.
Jau šiandien tarp dešimt stipriausių pasaulio korporacijų net trys yra kiniškos. „PetroChina“ savo turtu nusileidžia tik „Apple“ ir „ExxonMobil“. O valiutų rezervais Kinija bent dvigubai lenkia antroje vietoje esančius japonus.
Labiausiai Kinijos ekspansija jaučiama Afrikoje. Nuo 2010 m. kinai tapo pagrindiniais prekybiniais afrikiečių partneriais. Pusė Afrikos gyventojų nešioja plastikines kinų šlepetes arba Kinijoje pasiūtus marškinius.
Vis dėlto afrikiečių požiūris į kinus smarkiai keičiasi. Jei prieš dešimt metų, kai kinai dar tik varžėsi dėl Afrikos rinkų su Vakarų šalimis, jie buvo vertinami palankiai, tai dabar, kai kinai diktuoja savo sąlygas, žiauriai išnaudoja vietinę darbo jėgą, remia diktatorinius režimus, jų pradėta nekęsti.
Tuo labiau, kad su vietiniais gyventojais jie neretai elgiasi kaip su vergais: moka labai menkus atlyginimus ir verčia dirbti nežmoniškomis sąlygomis. Pavyzdžiui, „Der Spiegel“ rašo, kad Nigerio urano kasyklose kinų verslininkai vertė afrikiečius dirbti net be apsaugos rūbų.
Kinija pasaulyje gerbiama kaip stiprus konkurentas, rimtai vertinamas kaip priešininkas, kurio karinė galia auga taip pat greitai, kaip ir ekonominė įtaka, tačiau ji mažai kur mėgiama.
Kad pagerintų savo įvaizdį, ji atsigręžė į filosofą Konfucijų, gyvenusį VI a. prieš mūsų erą, ir jo mokymą apie pareigą, kruopštumą ir lojalumą. Kurį laiką Konfucijaus mokslą komunistai buvo uždraudę. 2004 m. kinai įsteigė pirmąjį Konfucijaus vardo institutą Seule. Dabar pasaulyje Konfucijaus institutai jau veikia 90 valstybių. Jie yra tapę kinų kultūros, meno ir mokslo židiniais, pasiruošę pasaulį išmokyti kinų kalbos ir padėti suprasti šiuolaikinę Kiniją.
Kinų gyvenimo būdui propaguoti sukurta milžiniška žiniasklaidos pramonė, savo informaciją skleidžianti anglų, ispanų, arabų, prancūzų ir rusų kalbomis. Kinijos komunistų televizijos ruporas anglų kalba „Global Times“ savo biurą įkurdino viename iš Niujorko dangoraižių.
Į klausimą, ko galima išmokti iš Kinijos, biuro vadovė atsako: „Atkaklaus darbo ir harmonijos.“ O atsakydama į klausimą, kodėl Kinijos bijoma, ji sako, kad taip yra todėl, kad nežinoma, kaip Kinija elgsis ateityje, ir dėl to, kad Kinija yra didžiausias Amerikos konkurentas.
Priešingai nei Sovietų Sąjunga, kur buvo skatinamas internacionalizmas, o nacionaliniai jausmai įvairiais būdais slopinami, Kinija toleruoja ir palaiko kinišką nacionalizmą. Jis ypač populiarus tarp 20–30 metų jaunimo.
„Piktas jaunimas“ – taip vadinamas neformalus nacionalistinis judėjimas, naršantis internete ir kritikuojantis visus, kurie vienaip ar kitaip, jų nuomone, žeidžia kinų orumą.
Nacionalizmo netrūksta ir tarp kinų intelektualų, kurie visuomenei nuolat primena apie vakariečių praeityje jiems padarytas skriaudas, taip pat – apie japonų piktadarystes Antrojo pasaulinio karo metais. Kai kurie iš jų tiesiog šaiposi iš vakarietiškų vertybių, pabrėždami, kad vakariečiai jas skleisdami tuo pačiu metu vykdė kolonijinius karus ir grobė turtus iš pavergtųjų šalių.
Anot žinomo rašytojo Mo Luo, kinai vis dar yra parklupdyti. Jie turi atsistoti, pasiremdami savo kultūra. Jis remia kinų nacionalizmą ir mano, kad ateityje Kinija dar daugiau turi galvoti apie savo interesus.
Keičiasi ir diplomatinė Kinijos politika – ji įgauna daugiau agresyvumo bei arogancijos. Tai patyrė britų ir prancūzų delegacijos per viršūnių susitikimą klimato atšilimo konferencijoje, kai kinai atvirai juos ignoravo. Kinų diplomatai mažiau šypsosi ir vis dažniau primena apie savo ekonomines galimybes bei prekybos partnerių priklausomybę nuo raudonosios Kinijos.
Žinoma, Kinija turi ir daug problemų, kurios, be abejonės, koreguos tolimesnį jos vystymąsi. Svarbiausios iš jų – ekologinės ir vieno vaiko šeimoje politikos pasekmės. Dėl pastarosios politikos kinų visuomenė sparčiai sensta ir jau girdisi balsų, raginančių leisti kinų šeimoms turėti daugiau vaikų. O tai gali sukelti naujas demografinio pobūdžio problemas.
„Kas turi daugiausia žmonių, tas turi valdžią“ – šis posakis priklauso buvusiam Kinijos komunistų partijos pirmininkui Mao Zedongui, faktiškai tapusiam Kinijos imperatorių paveldėtoju. Panašu, kad šiuo posakiu remiasi ir dabartiniai komunistinės Kinijos vadovai.