Ir ši mintis yra neakivaizdi. Jeigu ji būtų akivaizdi, tuomet niekas nedrįstų neigti Dievo. Dabar gi, akivaizdžiai, esame palikti savo paties, ar kažkokio likimo, ar savo žemiškojo šeimininko, ar įvairiai susiklostančių aplinkybių valiai.
Akivaizdu, kad tenka patiems pasirūpinti savimi. Arba kaip nors pasirūpinti, kad mumis kas nors pasirūpintų. Ir prie ko čia Dievas, kuris toli gražu, kuris akivaizdžiai mumis nesirūpina?! Jeigu Jis ir būtų, tuomet visgi neaišku, kaip su Juo susitarti, kad jis mumis pasirūpintų. Jeigu tik būtų įmanoma suorganizuoti sėkmingus mainus! Aš - auką dvasiškam tėveliui, man Dievas – milijoną; aš vieną ar kitą gera darbą artimui, man Dievas - gėrybių didelį ir nesenkantį rėtį.
Juk turi būti visiems akivaizdžiai apčiuopiama nauda ... Dievui, matyt, taip pat.
Taip mintija tūlas jam priklausančias gėrybės žmogiškai apčiuopinėjantis ir jomis besitenkinantis žmogus. Jo čiuptuvai tėra juslės ir jusmai, kuriais jis patiria ir džiaugiasi jam pasiekiamų gėrybių saiku. Juk tai irgi yra žmogaus prigimtis! Ir, matyt, nieko blogo tokiuose maloniuose apsičiuopinėjimuose nėra.
O jeigu riboto malonumo patirtys verčia įsigyti neribotas gėrybes? Jeigu godumas atveria manyje begalinio norėjimo bedugnę? Tuomet dažnas pakęsta iliuzijoje apie savo neribotumą ir sužlunga po netikroviškų svajų ir itin tikroviškų skolų našta. (Juk svajotojai ir nerealių verčių skaičiuotojai sukūrė šią pasaulį sukrėtusią krizę!)
Protinga gi žmogaus prigimtis veda į protingą savižiną. Ir ši skelbia: žmogus yra apspręstas jam Kūrėjo kartą dovanotos ir visgi nepaliaujamai dovanojamos prigimties.
Visą, ką žmogus turi arba tai, ko jis siekia yra vienas didysis Teigimas. Šis ir yra visa tai, kas ir pagrindžia žmogaus Prigimties esmę. Žmogaus esmėje glūdi žmogų teigiantis, t.y. mylintis, Dievas. Ir, iš esmės, nieko kito žmogus neturi. Visa kita tėra įsigytas ir nykstantis šlamštas, kuris leidžia žmogui pasijusti laikinai gerai.
Šis teigimas dar yra vadinamas Kūrimu. Dievo kūryba niekada nesibaigia. Ji turi pradžią, tačiau pabaigos neturi. Mat kūrinijai yra pažadėtas amžinasis gyvenimas, tiesa, atpirktai, prikeltai ir Šventosios Dvasios perkeistai kūrinijai. Tokia kūrinija gyvuos Dievo Kūrėjo artumoje per amžius. Ji bus gyva amžinuoju Dievo TAIP, o ir pati teigs Dievą kaip žmonijos gėrio steigėją ir amžinąjį bet kokios prigimties teigėją.
Žmogus ima trokšti Dievo būtent todėl, kad išgyveną savyje jį teigiantį Dievą.
Labai sunku žmogui pripažinti šią būtiškąją priklausomybę nuo Amžinojo Kūrėjo akto. Žmogaus laisvė yra nesiderėti su Jį teigiančiu Kūrėju, o įsibūti Jo mylinčiajame teigime. Būtent šiame pripažinime atsiskleidžia ir bendrume su dieviškąja prigimtimi nuolat skleidžiasi neribotas žmogaus gėris.