- Kai paskutinį kartą mudu kalbėjomės Nepriklausomybės paskelbimo dvidešimtmečio dieną, kėlėme klausimą - kokį namą mes pastatėme per šiuos laisvės metus? Man patiko paties metafora: „Visas mūsų valstybės statymas turi prasidėti nuo vienos namo laiptinės, kurios gyventojai pagaliau susitelks ir ją išsivalys.“ Atrodo, kad piliečiai dar nesusitelkė, neišvalė savo aplinkos ir savo valstybės. Mes iki šiol tik svajojame sukurti valstybę, kurios pagrindu būtų pilietis - lyderis!
- Mano galva, turėtume kalbėti apie pamatines vertybes ir apie bazinius visuomenės stiprybės principus. Visada viskas prasideda nuo savivokos, nuo savivertės – kas aš esu ir kur aš einu.
Dabartinis ir neatidėliotinas mūsų valstybės statymo tikslas - atsakingų žmonių visuomenė. Kuri sugeba susitvarkyti aplink, susidėlioti savo gyvenimą, auga ir tampa tuo, ko mes patys trokštame – valstybe, kuri gali apginti savo žmogų ir gali jam padėti.
Tačiau viskas prasideda nuo piliečio. Šiandien mums itin trūksta įstatymų, kurie skatintų lyderių Lietuvoje iškilimą ir stiprių bendruomenių telkimąsi, nes tiktai jų dėka, esu įsitikinęs, valstybė tampa stipri.
Ar mes vis dar įsivaizduojame, kad visa valstybė ar atskiros bendruomenės galėtų būti sukonstruojamos „iš viršaus“, kad kažkas imtų nurodinėti piliečiams, kaip jiems elgtis?! Man patiko vienas sarkastiškas ir juokingas pasakymas apie Rusiją: nuo šios dienos pagal prezidento įsakymą pas mus – demokratija!
Jeigu mes taip suvoktume valstybę, jei taip suvoktume piliečių bendruomenėje buvimo būdą, tai - be jokios abejonės - mes niekada netapsime stiprūs. Šiandien, mano galva, tiesiog privalu labai rimtai diskutuoti, kaip ugdyti piliečių lyderystę.
Lyderis pirmiausia turi užgimti šeimoje ir mokykloje. Ten turi prasidėti atsakingo
žmogaus ugdymas - lyderio atsakingo už save, už savo šeimą, už savo bendruomenę.
Manau, kad valstybės valdymas pirmiausia pasireiškia strateginiame lygmenyje. Tai - lyderių strategijų, nukreiptų į valstybės ateitį, kova. Tik užsiugdę lyderius galėsime rimtai kalbėti apie sėkmingą mūsų valstybės plėtrą.
- Į dabartinę mūsų valstybės padėtį dažnai žvelgiame su neslepiamu slogučiu. Ir visgi turime didelę vertės tapsmo mūsų valstybėje viltį. Štai ir pats, aktyviai veikiantis versle ir visuomenėje, nenuilstamai puoselėji darnos viltį, tikėjimą savo žmogaus ir kartu Lietuvos galia. Tad, ką mes čia galime iš tikrųjų sukurti, arba kam mes esame pajėgūs?
- Be jokios abejonės, mes Lietuvoje turime didžiulį potencialą. Tiktai, bėda, mes jo nepanaudojame. Ir vėl galime paieškoti priežasčių. Kodėl taip yra?
Visų pirma, pakalbėkime apie demokratijos formą, kurią esame pasirinkę - atstovaujamąją demokratiją. Parlamentarizmą. Mano manymu, per dvidešimt Nepriklausomybės metų iš šio kelio iškrypome. Dėl vienos paprastos priežasties. Nors gal ir nebemadinga taip sakyti: kad esame paveikti sovietmečio, giliai esame paveikti.
Anuomet mums buvo sakoma, kad kažkas mumis turi visada pasirūpinti. Ir dabar labai nemaža visuomenės dalis laukia to pasirūpinimo. Kažkas turėtų sutvarkyti jų namus, kažkas už juos turėtų išrinkti teisingą valdžią, o teisinga valdžia turėtų jais pasirūpinti.
Man atrodo, kol mes neišbrisime iš šio užburto rato, tol čia jokia demokratijos forma neveiks. O išbristi tegalime tik suvokę, kad tik mes patys sprendžiame savo likimus. Spręsdami patys tampame stiprūs, potencialūs ir racionalūs.
- Sakome „mes“. Bet kas yra tie „mes“? Manau, kad mūsų piliečių sprendimo galią paralyžiuoja giluminė sielos negalia – neviltis. Neviltis nėra bloga nuotaika dėl subjurusio oro ir net ne nuoskauda dėl patiriamos neteisybės. Neviltis yra prigimtinio žmogui orumo - žmogaus savivertės ir teisingumo visuomenėje pagrindo - nuvertėjimas. Neviltis yra Lietuvos žmonių tarpusavio santykiuose apsigyvenęs vėžys. Ką turėtume šiandien daryti, kaip įkvėptume pilietį?
- Visų pirma, reikia gerų pavyzdžių. Piliečiai laukia pamatuotų valdžios sprendimų, kurie būtų skaidrūs, aiškūs ir tikrai visuomenei naudingi. Juk, kaip bedėliotume, šiandien vis dar esame situacijoje, kai žmonės lūkestingai žiūri į valdžią.
Nėra taip visai blogai. Negalime sakyti, kad aplink mus nėra gerų pavyzdžių. Yra ir pavyzdingų bendruomenių, ir puikių jų lyderių. Man pačiam ne kartą teko su jais bendrauti. Šios bendruomenės puikiai susitvarkė savo aplinką, tarpusavio santykius, susikūrė gerus laisvalaikio kartu praleidimo būdus.
Politikai turi suprasti, kad tik išugdę stiprias bendruomenes, kurios susideda ir konstruojasi iš stiprių žmonių, galėsime kartu konstruoti stiprią valstybę. Be jų - kito žingsnio Lietuvos statyboje mes nežengsime.
Dabar žiūrėkime: visi su savivalda susiję įstatymai, kurie šiais metais buvo priimti, nuvertina pačios savivaldos prasmę ir svarbą mūsų gyvenime. Einame priešingu keliu, nei privalėtume!
Štai žemiausia savivaldos grandis – seniūnija. Vienareikšmiškai seniūnas turi būti renkamas žmonių, kurie gyvena seniūnijos teritorijoje, pažįsta vienas kitą. Jie ir rinks žmogų, kurį pažįsta bei vertina kaip atsakingą ir sumanų žmogų. O tuo tarpu neturime žemiausioje savivaldos grandyje to, nuo ko prasideda demokratija valstybėje - bendruomenės išrenkamo ir ją atstovaujančio žmogaus.
Dabartiniai rinkimai į savivaldybių tarybas parodys naują savivaldos padėties „paveikslą“ Lietuvoje. Mat yra galimybė piliečiams, nepriklausantiems jokioms partijoms, save išsikelti ir būti išrinktiems. Tai - svarbus momentas.
- Bet tarp mūsų vis dar atsiranda žmonių, kurie sako, kad iš viso nereikia stiprių bendruomenių ir atstovaujamosios demokratijos. Jie tariasi esą lyderiai, kurie išpildys visus mūsų lūkesčius. Kaip paprastam žmogui atsispirti netikrų pranašų klaidinimui, kaip padėti žmogui susivokti savo laisvėje ir paskatinti jį pačiam imtis veiklos? Kokiu būdu galėtume tapti piliečių - lyderių visuomene?
- Tokia visuomene netapsim per mėnesį kitą. Kelias į piliečių lyderystę ir tapsmą piliečių visuomene yra ilgas, ir mes jį turėsime nueiti. Kad ir kaip tai būtų sunku. Man atrodo, daug mūsų problemų kyla iš to, kad savo istorijoje mes peršokome labai svarbų, Vakarų demokratijoms būdingą, plėtros etapą. Atstovaujamoji demokratija, arba parlamentarizmas, vystėsi kartu su pramoniniais miestais XVIII – XIX amžiuje. Žmonės suprato susitarimo svarbą, taigi, ir piliečių lyderystės svarbą. Iki šių dienų nėra geresnės savivaldos, kuri laikosi tvariu piliečių susitarimu, sistemos.
XIX a., kai Vakaruose kūrėsi parlamentarizmas, Lietuva vis dar buvo baudžiavinė valstybė. Ir tik po Pirmojo pasaulinio karo, pasinaudojusi palankiai susiklosčiusia geopolitine padėtimi ir tapusi nepriklausoma valstybe, ji pradėjo kurti savo demokratiją su visais jai būdingais institutais. Bet labai trumpai. 1926 metais Seimas buvo paleistas, o prezidentas A.Smetona pasiskelbė vienvaldžiu valstybės lyderiu. O netrukus vėl patekome į nelaisvę su vergovine santvarka.
Taigi per pastaruosius dvidešimt metų - per palyginti neilgą metą - tapti tikrai stipria piliečių visuomene, manau, net teorinių galimybių neturėjome. Mums reikia sunkiai ir ilgai eiti tapsmo stipriais ir atsakingais piliečiais keliu. Ir šiame kelyje labai didelė atsakomybė tenka kultūrininkams, akademikams. Pirmiausia šviesuoliai yra atsakingi už mūsų žmonių ugdymą ir pilietinį brandinimą. Žmonės nėra vienodi - esame skirtingi. Ir tie žmonės, kurie turi ir gali duoti daugiau, turėtų tą daryti.
- Apie mūsų šviesuomenę. Sąjūdžio laikais jie buvo tie skardžiabalsiai, kurie žadino Lietuvos žmonių sielas. O ir gūdžiu sovietmečiu kūrėjai buvo valstybinės savimonės palaikytojai. Pamenu, kartą su klase Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrėjome J.Marcinkevičiaus „Mindaugą“. Ten yra scena, kai Mindaugas lipdė Lietuvą iš molio gabalėlių ir vis kartojo „Lietuva“. Ir štai visa salė atsistojo ir visi su ašaromis akyse kartojo tą mums visiems šventą žodį „Lie-tu-va“.
Tai buvo tikras pilietinis aktas. „Lietuva“ – žodis ir lūkestis – kūrėjų ir šviesiausių protų lūpose anuomet kėlė tautą iš savasties užmaršties snaudulio. Tačiau dabar Lietuvos šauklių ir sielas žadinančių kūrėjų itin trūksta. Gal atsiras. Tačiau, ką jie turėtų šiandien ištarti, kokius žodžius, kad bendruomenė ir valstybė, kurią vadiname Lietuva, vėl sužydėtų?
- Būtų sunku surasti žodžius, kurie šiandien pakeltų sielas. Vis prisimenu, kaip mes, būdami okupuoti, savyje puoselėjome laisvės troškimą. Mano paties, tada dar mažo vaiko, galvoje sukosi gausybė klausimų: kas čia vyksta? Juk sunku atsirinkti, kai tau tik 9-10 metų.
Mokykloje tau sako, kad gyveni pačioje laimingiausioje šalyje. Namie tėvas, buvęs politinis kalinys, apie šią „laimę“ šioje šalyje nutylėdavo. O senelis, buvęs partizanas, vis man kaldavo: „Netikėk, ką mokykloje tau pasakoja. Čia Šėtono karalystė, kuri turi griūti ir tikrai sugrius, ir vėl tapsime laisvi“.
Laisvės siekis, kartų įskiepytas tautoje, buvo anuomet labai didelis. Mūsų kultūros „grandai“ mokėjo tą laisvės siekį mumyse kad ir Ezopo kalba žadinti. Jie iš tiesų tyliai, tačiau nuosekliai primindavo mums tą šventą žodį „Lietuva“. Nors buvome ir okupuoti, pergyvenome kvailinantį sovietmetį, laisvės siekis buvo pagrindinis mūsų tobulėjimo vektorius.
Ir, pagaliau, tą laisvę atgavome. Taip, tai - stebuklas. Bet be laisvės užtaiso nieko daugiau neturėjome. Laisvės atgavimas - tik laimingas loterijos bilietas. Šioje laisvės loterijoje laimėjimą dar reikia atsiimti. Tai reiškia, kad turime labai sunkiai dirbti, kad laisvais taptume. Ir šiandien visu rimtumu turime paklausti - ar suvokėme esą laisvi?
Daugelis manė, kad Nepriklausomybės atgavimas yra laisvės kovų pabaiga, nesuprato, kad tai yra tiktai kelio pradžia. Laisvė visada yra tik pradžia. Tie, kurie tai suprato, ėmėsi veiklos ir yra laimėtojai. O tie, kurie nesuprato, vis tikisi, kad jiems kažkas kažką turi duoti.
Laisvė – tai galimybė. Ir mums reikia susitarti, dėl ko gyvename vienoje valstybėje, kuo esame kitiems įdomūs, kur glūdi mūsų stiprybė. Ir tik tada, kai susitarsime, tuomet sau ir visiems pasaulyje galėsime pasakyti: čia, Lietuvoje, gyvena protingi, aktyvūs ir kūrybingi piliečiai, kurie yra istorinės Vakarų demokratijos dalis.
Dabartinį valstybės etapą galėčiau apibūdinti taip - esame skęstančiame laive.
Kapitonas ant tiltelio vis postringauja, kaip sėkmingai ir visu greičiu plaukiame į tolį, į tik jam vienam matomus horizontus. Groja kamerinis orkestras, ir viršutinio denio keleiviams atrodo, kad viskas yra gerai. Tuo metu apatinius denius jau semia vanduo, tarp keleivių kilo panika. Dar baisiau. Kai kurie įgulos nariai atiminėja iš šių keleivių pinigus - juk vis tiek greitai jų nebereikės...
Kol mes nesuprasime, kad visi tame pačiame laive skęstame, kol neužkimšim skylių, neišpumpuosim vandens iš triumų, nesustyguosime tarpusavyje darnių santykių, nesutarsime, kuria kryptimi plauksime, tol laivas „Lietuva“ po truputį, muzikai ir kapitono svajingoms kalboms pritariant, skęs į užmaršties ir bejėgiškumo gelmę.
Neišvengiama – Lietuvos visuomenė turės atrasti savo tarpe įgalių lyderių ir turės susitarti dėl laivo plaukimo krypties, Lietuvos sėkmės kelio.
- O kas parodys mums susitarimo, arba sėkmės kelio, gaires? Mano požiūriu, valstybės plėtros gairės pirmiausia yra piliečių bendrystę įstatančios vertybės. Ar turėtume klausti - kas yra mūsų savastis, kurią turime atrasti ir dėl kurios plėtotės turėtume susitarti? Kas yra tas mūsų valstybės pamatas?
- Tai yra tos pamatinės vertybės, ant kurių ir yra pastatytos Vakarų valstybės – jos tveria šimtmečius. Mums reikėtų tas vertybes vėl įsisąmoninti. Vertybių „išplovimo“ mūsų visuomenėje yra mūsų pastarųjų dvidešimties metų plėtros indikatorius – Lietuva yra labiausiai korumpuota ES šalis! Gražiai skamba?! Ir tai yra valstybė, kurioje 85 proc. žmonių save vadina katalikais. Šita šalis jau yra aplenkusi Rumuniją, kuri, rodos, visada buvo laikoma korumpuočiausia Europoje. Ir dar: turime daugiausia savižudybių ir žmogžudysčių. Verta suklusti.
- Krikščioniškos artimo meilės mūsų „katalikiškoje“ Lietuvoje stokojame. Jei žmogus neatranda savo meilės objekto, neišgyvena džiaugsmo mylėdamas, o ir pats patiria nemeilę ar neapykantą – jis linksta į kitų ir savęs niekinimą bei žudymą.
- Taip, toks žmogus konstruoja visuomenę iš neapykantos, iš pykčio. O ir pats žmogus tokioje visuomenėje tampa dar labiau pažeidžiamas.
- Ir vis dėlto, esu įsitikinęs, Lietuvos piliečiai turi didelį lūkestį būti kartu, mylėti savo Tėvynę, ja džiaugtis. Matome, kaip mus uždega Lietuvos sportininkų pergalės. Mums yra gera išgyventi bendrystės pergalėje jausmą, ir mes, palaikydami savo sportininkus, nuolat to siekiame.
Tačiau, nusivylę bendrapiliečiais, ir, ypač, valdžia - nepasitikėdami kapitono melu, išgyvendami įgulos vagystes, matydami, kad kažkur triume skęsta draugas, ir patys pasijuntame pasmerktaisiais tamsaus triumo gyventojais. Tesinori kuo griečiau bėgti iš čia, gelbėtis.
Nors taip lengva atverti liukus ir pakviesti visus į denį susitarti dėl to, kas esame, kur plaukiame - pradėti iš naujo! Juk potencijos yra. Galbūt mums trūksta įkvėpimo ar proto?
- Galėtume labai ilgai diskutuoti, ko trūksta. Štai vienas simptomatiškas paveikslėlis. Ar neatrodo juokinga, kad atstovaujamosios demokratijos valstybėje nėra jokios opozicijos? Įsivaizdavome, kad valstybėje turi būti ir pozicija, ir opozicija, stiprios alternatyvios nuomonės.
Šiandien antros nuomonės nėra. Šiandien sprendžiami tokie svarbūs valstybei dalykai: energetikos strategija, savivalda. Ir vyrauja vienintelė nuomonė tarp politikų. Tai demonstruoja mūsų politinio elito impotenciją. Kitaip ir nebūtų galima išsireikšti. Atrodo, tiek daug galima būtų šiandien pasakyti žmonėms, tiek daug galima būtų pateikti alternatyvių idėjų kaip racionaliau valstybiškai gyventi.
Ant kapitono tiltelio šiandien nėra kompetentingų žmonių. Mes, buriuotojai, turime gerą šiam atvejui tinkančią metaforą - tau joks vėjas nebus palankus, jei nežinai kur plauki. Mes turime susitarti, kur plaukiame. Tik tam reikia turėti protingą kapitoną.
- Tai didžioji mūsų problema – proto valstybėje ir protingo vadovavimo trūkumas?
- Nemanau, kad proto mūsų valstybėje nėra. Jo yra. Bet bijau pasakyti žodį, kuris įgavo visuomenėje neigiamą prasmę – nėra valstybinio proto. Dabar sako, kad „valstybininkai“ yra blogis. O kas nusprendė, kad jie blogi? Jei žmogus galvoja apie mūsų valstybę, ar tai yra blogai?
Valstybėje šiandien trūksta sisteminio mąstymo – mes visą laiką bandome fragmentiškai galvoti ir kažką fragmentiškai suplanuoti. Darome sprendimą vienoje srityje, ir nematome, kad tas sprendimas sujaukia visą tarpusavyje glaudžiai susijusių sričių valstybėje audeklą.
Ryšių mechaniko sprendimas neišspręs laivo judėjimo krypties ir įgulos gerovės problemos. Trūkumas sistemingo valstybinio mąstymo, trūkumas į visuomenės bendrojo gėrio kūrimą nukreipto proto – štai didžioji Lietuvos problema.
Kur glūdi jos šaknys? Grįžkime 20 metų atgal - kokie valstybininkai nuo 1945 iki 1990 buvo ugdomi Lietuvos SSR? Jokie. Mes buvome puikūs gydytojai, puikūs mechanikai, puikūs architektai, dar poetai.
Bet žmonių, kuriems valstybė būtų Lietuva, kurie galvotų apie jos vietą Europoje ar pasaulyje, rūpintųsi piliečių gerovę, tiesiog nebuvo. Dabar mes tame pirminės brandos būvyje, kai turime susivokti savo valstybės vertėje ir išsiugdyti nepriklausomus ir valstybę valdyti pajėgius valstybininkus.
Privalu sugrįžti prie patikrintų vertybių, kurių pagrindu ugdytume ir konstruotume savo ateitį.
- Manau, štai šito iš esmės ir trūksta Lietuvai – įsisąmoninti bendrąjį valstybės gėrį, jį protingai plėtoti ir nuolat puoselėti tarp savų žmonių.
- Būtent. To ir reikėtų palinkėti mūsų žmonėms – kad praeitų nedaug laiko ir Lietuva taptų galinčiųjų valstybe.