Taip jau susiklostė, kad dėstydamas žurnalistams Vilniaus universitete pažinau jį, dar aštuoniolikmetį jaunuolį, visada mandagiai bendraujantį, gerų manierų, kurias, matyt, nuo vaikystės jam buvo įdiegę sovietiniam elitui priklausę Paleckiai.
Mažiausiai jis buvo panašus į kokį būsimą kraštutinių kairiųjų tribūną – atrodė esąs tipiška kiek drovi ir užsisklendusi privilegijuotos šeimos atžala. Ir nė iš tolo – joks lyderis savo natūra. Sakytum, jis net savotiška priešingybė savo kurso draugui A.Zuokui – ir socialinės kilmės, ir valios lyderiauti požiūriu.
Todėl liko stebėtis, kai A.Paleckis, pasitraukęs iš jam kone paveldimos diplomatinės tarnybos, ėmė daryti staigią karjerą Socialdemokratų partijoje, tapo Seimo nariu ir imtas laikyti vienu perspektyviausių jų jaunosios kartos politikų.
Netrukus – toks pat staigus viražas į kraštutinių kairiųjų, o turbūt daug kas sakytų – Maskvos glėbį. A.Paleckis išsiskyrė su socialdemokratais ir radikalėjo tiesiog akyse, tarsi būtų pasigavęs kokį į pražūtį genantį letalinį virusą.
Ir štai finalas: pragydo jau „kaspervizijos” balsu.
Tokį posūkį lėmusias psichologines priežastis ar net kompleksus gal gali suvokti A.Paleckio artimieji ir jį gerai pažįstantys draugai. Tai jau asmenybės, o ne visuomenės problema.
Bet kai A.Paleckis viešai pasako tokius žodžius, kurie priverčia jo tėvą ir brolį – nė trupučio neabejoju, nuoširdžiai – atsiprašinėti tautos, tai jau daugiau nei tik vienos šeimos bėda.
Kažkas turėjo rimtai išsiderinti visuomenės gyvenime, jei prabėgus dvidešimčiai metų po 1991-ųjų sausio vėl atgyja „kaspervizinės” šmėklos, tik jau ne nuo Kinijos sienos skubiai atgabento KGB pulkininko, o per visus istorinius kataklizmus privilegijuotą padėtį vis išsaugančios šeimos atstovo pavidalu.
Žinoma, galima manyti, kad čia tik lūpos A.Paleckio, o balsas – Maskvos. Bet net jei sąmoningai ar nesąmoningai A.Paleckis ir tapo svetimųjų ruporu, jis nėra nei kvailys, nei savižudis.
Tuomet kodėl kalba tai, kas, atrodytų, nuteikia prieš jį visą tautą, įskelia pleištą šeimoje ir veda tiesiai į politinę ir visuomeninę nebūtį?
Ko gero, todėl, kad jis susirado politinę nišą, kurioje galima pelnyti aplodismentų už tai, kas didžiajai daliai Lietuvos atrodo šventvagystė.
Juk „Jedinstvo” publika niekur nedingo, gal suseno, išretėjo, bet kaip tikėjo visus dvidešimt metų „kaspervizijos” legendomis, taip tebetiki.
A.Paleckis tik lieja balzamą į šių žmonių širdį ir gali drąsiai pretenduoti į juos telkiančios vėliavos vaidmenį. Per ankstesnius rinkimus jie balsavo už R.Paksą ar V.Uspaskichą, o dabar turės mielesnę alternatyvą – Socialistinį liaudies frontą su vedliu A.Paleckiu.
Antipatriotinę retoriką jis derina su socialine demagogija. Jo reikalavimams nedelsiant įvesti ne tik progresinius gyventojų pajamų, bet ir progresinius pelno, nekilnojamojo turto bei prabangos dalykų mokesčius turbūt mielai pritartų net ir nemaža dalis profsąjungų veikėjų.
Todėl A.Paleckio rinkėjai gali būti ne vien sovietine nostalgija nepagydomai sergantys, senyvi, daugiausia rusakalbiai Lietuvos piliečiai.
Anaiptol ir ne visus lietuvius šokiruoja žodžiai, kad „savi šaudė į savus”. O tie, kuriuos tai ne tik šokiravo, bet ir mirtinai įžeidė, vis vien nebalsuotų už A.Paleckį.
Vadinasi, ciniškos politinės aritmetikos požiūriu, A.Paleckis savo kliedėjimais nieko neprarado, o šį tą galėjo ir išpešti.
Galbūt Sausio 13-osios išvakarėse jis sąmoningai griebėsi provokacijos, kad sulauktų atsakomojo Lietuvos valstybės kirčio. Byla iškelta, tad bus galima kalbėti apie politinį persekiojimą, kurį neva užsakęs nemažos dalies tautos nekenčiamas politinis elitas.
Ar vertėtų labai stebėtis, jei po 2012 metų rinkimų Seime įsikurtų dar ir Socialistinio liaudies fronto frakcija?