Šios istorijos herojus varėniškis 34 metų Valdas Cibulskas, užsiimantis individualia veikla. Vyras papasakojo, kaip I.Čekuolytė padėjo jam susigaudyti biurokratijos džiunglėse ir tvarkyti popierizmą, kurio, patikėkite, šioje istorijoje buvo daug. Žmogaus, palikto vienišo nežinioje prieš gniuždančią Ispanijos teisėsaugos sistemą, situacija vietomis priminė beviltišką įžymiojo ispano Don Kichoto kovą su vėjo malūnais.
O prasidėjo viskas netgi labai paprastai. 2008 m. liepą V.Cibulskas Vokietijoje, Eseno mieste iš Vokietijos piliečio nusipirko automobilį „Volkswagen Touareg“. Grįžęs į Lietuvą, kaip ir priklauso, jį užregistravo VĮ „Regitra“. Visi dokumentai buvo tvarkingi, ir žmogui nekilo nė menkiausio įtarimo apie tai, ką teks išgyventi vėliau.
Šeima automobiliu iš karto pradėjo naudotis. Buvo išvykę ir į užsienį – Vokietiją, Čekiją, Austriją, Prancūziją. Europos šalių pareigūnai ne kartą tikrino ir automobilį, ir dokumentus, bet niekur niekam jie neužkliuvo.
2009 m. rugsėjį V.Cibulskas su žmona ir septynerių metų sūnumi išvyko į Ispaniją, kur gyvena žmonos giminaičiai. Rugsėjo 26 d. Kartajos mieste, prie pat Portugalijos sienos, po pietų Ispaniją bekeliaujančių lietuvių automobilis visiškai netikėtai buvo sulaikytas. Vyriškis, jo žmona ir mažametis vaikas pareigūnų buvo tiesiog išlaipinti iš automobilio viduryje gatvės. Šoko ištikti žmonės, nesuprasdami, kas vyksta, prašė bent jau leisti pasiimti iš bagažinės asmeninius daiktus ir drabužius, bet Civilinės gvardijos eismo inspekcijos pareigūnai to padaryti neleido.
„Buvome apsupti policijos pareigūnų su tarnybiniais automobiliais – kaip didžiausi nusikaltėliai, – pasakojo V.Cibulskas. – Prašėme vertėjo, nes nemokėdami kalbos nesupratome, kas vyksta. Niekas į tai nereagavo. Man pareigūnai įbruko kažkokius ispanų kalba rašytus popierius. Tik jau vėliau, Lietuvoje išvertus minėtus popierius, paaiškėjo, kad pažeidžiau Kelių eismo taisykles pastatydamas automobilį neleistinoje vietoje.“
Paskirtą baudą lietuvis sumokėjo iš karto, bet automobilio neatgavo. Jis buvo uždarytas Kartajos savivaldybės municipalinėje saugojimo aikštelėje. Asmeninius daiktus iš sulaikyto automobilio pareigūnai leido pasiimti tik po kelių dienų. Pasirodo, automobilį ispanai sulaikė remdamiesi tuo, kad 2008 m. rugsėjį Belgijoje buvo paskelbta jo paieška.
Šeima nemažai pavargo, kol pavyko gauti lėktuvo bilietus ir parsirasti į Lietuvą. Tik sugrįžęs namo, V.Cibulskas kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės prokuratūrą prašydamas atlikti tyrimą dėl galimo dokumentų suklastojimo, kurie buvo pateikti VĮ „Regitra“ įregistruojant transporto priemonę, kad patvirtintų arba paneigtų faktą, jog jis yra nukentėjęs įsigydamas vogtą ar kitaip nusikalstamu būdu įgytą ir jam parduotą transporto priemonę. Varėnos rajono apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Pernai sausį ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas, ir V.Cibulskas gavo susipažinti su jo medžiaga. Specialisto išvadoje, gautoje iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro, buvo nurodoma, kad Vokietijos Federacijos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimo blankai yra tikri, o raštas, gautas iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos, liudijo, kad Belgijoje transporto priemonės paieška nutraukta.
Panašu, kad paieška Belgijoje paskelbta per klaidą ir nebuvo nutraukta laiku. Aišku viena – įsigyjant automobilį Vokietijoje, jis dar nebuvo paieškomas, o jį sulaikant Ispanijoje, jo paieška jau turėjo būti nutraukta.
Lietuvis ne kartą kreipėsi į Lietuvos ambasadą Ispanijoje, norėdamas iš Ispanijos teisėsaugos institucijų gauti informacijos dėl automobilio.
„Prašiau darbuotojų man padėti sužinoti, kokioje teisėsaugos institucijoje sprendžiamas klausimas dėl automobilio, padėti išsiaiškinti automobilio susigrąžinimo galimybes, nes pats nemoku ispanų kalbos. Tačiau ambasada nesuteikė jokios pagalbos, buvau vis prašomas paskambinti vėliau. Ambasados darbuotojas net nesugebėjo išsiaiškinti, kad medžiaga iš policijos įstaigos seniai perduota į teismą“, – prisiminė V.Cibulskas.
Tik 2010 m. vasario mėnesį pats nuvykęs į Ispaniją lietuvis sužinojo, kad medžiaga dėl jo automobilio iš policijos įstaigos perduota į Ajamontės ketvirtąjį teismą. Kreipęsis į teismą dėl informacijos apie procesą, kuris vyksta Ispanijoje dėl jo automobilio, V.Cibulskas nieko nepešė.
„Man buvo paaiškinta, kad bus pranešta raštu. Supratau, kad teismas laukia kažkokių atsakymų iš Belgijos. Palikau teismui prašymą dėl automobilio grąžinimo. Prie prašymo pridėjau visus turimus ir į ispanų kalbą išverstus dokumentus, įrodančius, jog paieška nutraukta dar 2009 m. Man buvo nesuprantama, kodėl viskas taip ilgai užtruko. Jeigu atsakymas iš Belgijos Lietuvoje gautas prieš 4 mėnesius, kodėl Ispanijos valdininkai delsia ir negrąžina man automobilio?
Buvo neaišku, koks procesas pradėtas, kokios mano galimybės susigrąžinti automobilį, kokia mano procesinė padėtis. Kai lankiausi Ispanijos teisme, su manimi teikėsi pasikalbėti tik kažkokia sekretorė. Su teisėju pasikalbėti neleido. Pavertėjauti sutiko ten gyvenanti lietuvė, kuri irgi sunkiai suprato man pasakytą informaciją. Skambinau ambasadai dėl vertėjo, bet man buvo patarta pačiam ieškotis Ispanijoje teisininko pagalbos“, – pasakojo varėniškis.
Grįžęs į Lietuvą, 2010 m. birželio mėnesį registruotu laišku V.Cibulskas dar kartą kreipėsi į Ajamontės ketvirtąjį teismą dėl informacijos. Jokio atsakymo ar pranešimo, koks procesas vyko, kokia jo teisinė padėtis procese žmogus negavo iki šiol.
„Prieš tai balandžio mėnesį kreipiausi raštu į Seimo narį Algį Kašėtą ir į užsienio reikalų ministrą. Iš pono Seimo nario atsakymą gavau greitai. Jis raštu pateikė užklausą Užsienio reikalų ministerijai, kurios valdininkai pažadėjo pasidomėti mano problema. Užsienio reikalų ministerija man raštu pranešė, kad kreipėsi į Lietuvos ambasadą Ispanijoje. Tačiau mano problema ir toliau nepajudėjo iš vietos“, – savo nueitus kryžiaus kelius prisiminė lietuvis.
Jis kreipėsi ir į europarlamentarę Viliją Blinkevičiūtę. Elektroniniu laišku jos prašė Belgijos policijos institucijoje pasidomėti, kodėl neatsakoma Ispanijai dėl automobilio paieškos nutraukimo. Jokio atsakymo iš europarlamentarės V.Cibulskas sakosi taip ir negavęs. Keletą kartų skambino į Užsienio reikalų ministeriją, bet telefonu vis paaiškindavo, kad iš ambasados dar negauta jokios informacijos.
Biurokratų abejingumą žmogus prisimena kaip košmarą: „Per paskutinį pokalbį man buvo pasakyta, kad turiu pats samdytis Ispanijoje advokatą ir tik jo padedamas ieškoti teisybės. Buvau praradęs viltį, nes vis dar nebuvo aišku, kokia mano procesinė padėtis, koks procesas pradėtas, kokios mano galimybės susigrąžinti automobilį, kur ir kokiu būdu rasti Ispanijoje teisininką, kalbantį lietuviškai.
Kelis kartus elektroniniu paštu rašiau Lietuvos ambasadai Ispanijoje, kad padėtų susirasti teisininką suprantantį lietuvių ir ispanų kalbas. Ambasada atsakė: „Ambasada negali rekomenduoti teisinių paslaugų teikiančių firmų paslaugų nei Ispanijoje, nei Lietuvoje. Sėkmės.“
Pernai rugpjūtį varėniškį netikėtai pasiekė elektroninis laiškas, kurį rašė Ieva Čekuolytė. Kad tai ta pati dailininkė ir vertėja, garsiojo keliautojo, rašytojo ir žurnalisto Algimanto Čekuolio, kurio vedamas laidas šeima žiūri kiekvieną sekmadienį, dukra, žmogus suprato ne iš karto.
I.Čekuolytė rašė: „Jūsų užklausą man persiuntė ambasada. Lietuviškai kalbančių teisininkų Ispanijoje nėra. Aš esu įgaliota vertėja ir dirbu Aukščiausiame ir kituose teismuose, priklausau Juridinių ir įgaliotų vertėjų profesinei asociacijai, mūsų tikslas garantuoti teisingą vertimą teismo procesuose.“
Tuomet ir atsirado šiokia tokia viltis. „Ponios Ievos prašiau bent paskambinti į Ajamontės teismą ir pabandyti gauti kokios nors informacijos. Greitai ji man pranešė, kokius dokumentus turiu pateikti teismui. Visus dokumentus pateikus, ji surašė prašymą teismui – žodžiu, sutvarkė viską pagal procesą, teisiškai“, – džiaugėsi V.Cibulskas.
Jis suprato, kad dėl jo problemos Ispanijoje gyvenančiai lietuvei teko nemažai pavargti. I.Čekuolytė skambino į į policijos įstaigas, teismą, konsultavosi su teisininkais. „Bendravau daugiau nei su 20 pareigūnų, tai didelis chaosas“, – viename iš laiškų užsiminė I.Čekuolytė.
Ir štai po keturių mėnesių susirašinėjimo, 2010 m. gruodžio 15 d. V.Cibulskas gavo iš Ievos žinią, kad jau gali atvykti atsiimti automobilio. Tai buvo tarsi kalėdinė dovana prieš pačias šventes. Paskutiniame laiške Ieva rašė: „Teisėjo sprendimas, manau, toks dėl to, kad mašina nebepaieškoma, ir dėl mano įkyrumo.“
„Kaip suprantate, ji tikrai negailėjo savo laiko, jėgų. Tiesiog padėjo visiškai nepažįstamam, nė karto nematytam žmogui, pati atsiliepė į mano pagalbos šauksmą. Viename laiške man aiškindama teisinę Ispanijos sistemą ir tai, ką gali nuveikti dėl mano problemos, ji save pavadino „nuolankia tarnaite“. Nors ir nuvykus į Ispaniją buvo šiokių tokių nesklandumų, tačiau susisiekus telefonu su Ieva, ji viską sutvarkė. Automobilį atsiėmiau ir laimingai sugrįžau į Lietuvą“, – pasakojo varėniškis.
Galų gale viskas baigėsi laimingai, tačiau prisiminus tai, ką teko išgyventi, V.Cibulskui darosi skaudu ir liūdna: „Juk Lietuva irgi tokia pat Europos Sąjungos šalis. Tačiau požiūris į Lietuvos piliečius toli gražu ne kaip į europiečius. Jeigu taip nutiktų Ispanijos piliečiui Lietuvoje, manau, su juo policijoje ar teisme taip nesielgtų, kaip pasielgė su manimi.
Dar ir dabar nėra aišku, dėl kokių priežasčių tiek laiko buvo vilkinama automobilį grąžinti, kas buvo tiriama, bandoma išsiaiškinti. Taip ir liko neaišku, kokiu procesiniu sprendimu teisėjas vis dėlto nusprendė man automobilį grąžinti. Iki šiol nesu gavęs iš Ispanijos jokio sprendimo, laiško, pranešimo.“
V.Cibulskas įsitikinęs – jeigu ponia Ieva nebūtų atsiliepusi į jo pagalbos šauksmą, automobilį, ko gero, būtų tekę palikti Ispanijoje. „Labai noriu padėkoti Ievai. Nesitikėjau, kad svečioje šalyje gali atsirasti mažas žmogus didele širdimi“, – sakė varėniškis.