Šuo suviduriavo, pridergė pusę kambario. Jis didelis, nusipenėjusios anoreksikės svorio, daro tai beveik kaip žmogus. Mėšlas jau išdžiūvęs, priskretęs. Tokiais atvejais dažnai prisimenu vieną Niujorko barą, ant kurio grindų pakreikta pjuvenų – gali spjaudyti, taškytis snargliais ir kitomis išskyromis. Valau mėšlą, pykina, bjauru, vis tiek reikia išvalyt. Ir nieko net kaltint negaliu, šuo galvą nunėręs, jaučiasi kaltas, o jam dar ir vidurius skauda. Poza, verta apmąstymų, stabat mater dolorosa...
Negalėčiau būti slaugas. Šuns mėšlas viena, o žmogaus kas kita. Ir ne dėl savo kokių nors kokybinių ypatumų. Su žmogaus mėšlu susiję kur kas daugiau. Negali išvengti paties žmogaus, jo problemos (tai yra, jo panašumo į tave fakto), jo ligos, jo merdėjimo, jo bejėgiškumo, jeigu jau tu kuopi jo mėšlą, vadinasi, jam tikrai blogai. Liga – tikra nelaimė.
Laimė, be abejo, itin privatus dalykas. Tai yra – išgyvenama labai individualiai. Vienas mano bičiulis mėgsta sakyti, kad vyrui po keturiasdešimties laimė yra gerai nusišlapinti. Gali būti. Kone kiekvienas vyras pasakytų, kad rytinė erekcija taip pat viena iš laimės formų. Pabusti su stačiu, - kas gali būti nuostabiau, kas dar svariau patvirtintų tavo visaverčio egzistavimo faktą?!
Tai kas gi yra laimė? Kodėl ieško laimės ant aklos kumelės per visą žemę jodamas kvailys? Henrikas Radauskas ironiškas, o ironija ir laimė ne itin dera. Neseniai viena moteris man pacitavo kitą rašytoją, miglotai samprotaujantį apie laimę. Esą laimė yra pakelti visas nelaimes ir panašiai. O jeigu dar atsiversime kokį šiknių Paulo Coelho – tai tiesiog užsiversime citatomis apie laimę. Ir dažniausiai – pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kalbant apie tokį abstraktų dalyką pasitelkti abstraktybes – nepadoru.
Kas yra laimė, labai nesunku pasakyti atidžiau pažiūrėjus, ką rodo televizija. Čia ji labai konkreti, ją nusako arba apibrėžia trys pagrindiniai dalykai (instinktai): valgymas, dauginimasis ir žudymas. Tiesioginė šių instinktų tenkinimo išraiška ir daugybė jų pakaitalų.
Gausybė kulinarinių šou ir laidų. Daugybė reklamų, susijusių su ėdimu ir virškinimu. O apie dulkinimąsi net kalbėti neverta – visi šokiai, dainos, estrada, visos šios pramogos susijusios su dulkinimusi. Telefonų reklamos – kuo daugiau pokalbių, kuo daugiau minučių, kuo daugiau galimybių – potekstė labai aiški. Visa tai suteiks jums galimybę turėti kuo daugiau partnerių.
Nesvarbu, kad tai fikcija, akių dūmimas, svarbu, kad žinia siunčiama ir adresatas ją gauna. Politiniai šou irgi susiję su seksu, na, gal tik su masturbacija. Ir su žudymu, be abejo. Ko gi daugiau politikas lekia į TV? Tik iškrušti savo priešininko. Nudėti jo. Sunaikint. Bet kadangi mūsų politikai labai silpni, visa tai dažniausiai baigiasi drožimu į saują.
Pažiūrėjus „Fox crime“ kanalą kūnas pagaugais nueina – vienintelis žmogaus tikslas nudėt savo artimą. Ir dar nudėt rafinuotai, pasitelkus liguistą fantaziją. Neaušinsiu tuščiai burnos, kokiam mūsų instinktu skirtas šis žiūralas. Automobiliai, sportas, drabužiai, - visa tai seksas ir žudymas. Alkoholis – savęs, kaip rūšies atstovo, žudymas, tai irgi teikia pasitenkinimą.
Taip, tarsi ir egzistuoja sričių ar dalykų, kurie neatrodo susiję su trim pozicijom, pavyzdžiui, poezija, literatūra ar apskritai menai. Kultūra. Ne, ten irgi tas pats. Geros muzikos klausydamas nori daugintis, blogos – ką nors nudėti. Kokius nykius kultūros produktus gamina tie, kurie negali normaliai valgyti ir smagintis dauginimosi prietaisais. Ir jeigu kultūroje nėra tiesioginės šių instinktų garbinimo išraiškos, tai yra jų analizė, jų dekonstravimas, kurį atlikdamas skaitytojas ar vartotojas patiria malonumą, vadinamą laime. Paėst, pasidaugint, nužudyt.
Štai kur gali nuvesti mėšlo krūva, kurią randi savo namuose šeštą ryto. Taip, liga tikra nelaimė. Neturinti nė trupučio abstraktumo atspalvio. Viena baisiausių. Taigi logiškai mąstant staigi mirtis, kai žmogus nė neįtaria apie jos artėjimą, yra laimė. Galbūt pati didžiausia.
Krapštydamas sudžiūvusius ekskrementus nuo grindų prisiminiau tėvą – nežinau, ar jis buvo toks kvailas, kad ieškotų laimės, tačiau mėgo arklius. Ypač kumeles, kai buvo jaunesnis. Ironija. Vienaip ar kitaip, gyvenimo pabaigoje jis buvo laimingas šunsnukis – apleido šį pasaulį pasibalnojęs prašmatnų infarktą.