Likimas kirto be gailesčio
Paįstrio seniūnijoje, Paliukų kaime, gyvenantiems ir tris vaikus auginantiems Astijai ir Gintautui Žukauskams likimas kirto iš peties pernai rudenį ugnis pasiglemžė jų namus.
Jauna šeima su mažais vaikais liko kaip stovi, be stogo virš galvos, be užgyvento turto. Liepsnose supleškėjo visa, kas dega: dokumentai, drabužiai, baldai, patalynė ir visos keturios namo sienos.
Padegėlio dalia sunkus išbandymas. Žmones po tokių nelaimių dažnai ištinka depresija, savo lizdą pradėti lipdyti nuo pradžių ne visų jėgoms.
Žukauskų likimo kirtis nesugniuždė, šeima nenuleido rankų, nepasidavė nevilčiai, ir buitis pamažu kyla iš pelenų.
Buvo gražiausias kaime
Paliukų kaime trobos gerokai nutolusios viena nuo kitos. Vietovė garsi tuo, kad čia gimęs vienas garsiausių Lietuvos skulptorių Juozas Zikaras, dabar veikia jo memorialinis muziejus.
Pačiame kaimo gale, kur kelias baigiasi didžiuliu sustumto sniego kalnu, iš pusnies kyšo geležinis kaminas ir viena aptrupėjusi vidinė namo siena.
Tiek belikę iš gražiausiu ir moderniausiu kaimo namu trumpai buvusio jaunos šeimos būsto.
„Draugai ne kartą mums sakė, kad nekištume visko į namą, kad sau ką nors leistume, pailsėtume ar išvažiuotume kur, o mes kiekvieną litą dėjome į remontą.
Dabar iš namo liko tik kelios nuotraukos kompiuteryje“, susigraudinusi kalbėjo 37 metų A.Žukauskienė.
Viską kūrė savo rankomis
Juosmenį siekiančiose pusnyse prakastas takelis iki gaisravietės. Šalia namo liekanų graudžiai atrodo geltonu mediniu stogeliu ir geležine vėjarode papuoštas šulinys.
Tolumoje stūkso ryškiai nudažytos sūpynės ir vaikams laipioti skirtos figūros.
Tai G.Žukausko rankų darbas. 28 metų vyrą kaimo žmonės apibūdina kaip darbštų ir nagingą visų galų meistrą.
Pagal specialybę jis pardavėjas prekių žinovas, bet puikiai moka staliaus, metalo suvirinimo darbus, yra neblogas automechanikas ir statybininkas.
Darbštumu vyrui nenusileidžianti A.Žukauskienė profesionali virėja.
Atsikraustę į seną namą sutuoktiniai kelerius metus jį remontavo savo jėgomis. Sienas apšiltino moderniomis medžiagomis, sudėjo naujus langus ir duris, perklojo grindis, įrengė tualetą, vonią, katilinę.
Šalia senoviškų nedidukių trobelių ir tradicinių kaimiškų daržų Žukauskų namas akį traukė plačiu vitrininiu langu, kruopščiai sukomponuotais gėlynais, prižiūrima teritorija.
Šeima glaudžiasi garaže
Po gaisro Žukauskų sklype liko du nuo ugnies nenukentėję statiniai: molinis, dar 1880 metais nudrėbtas tvartas ir senutėlė rąstinė daržinė.
Prie pastarosios prišlietame siauručiame priestate, iki gaisro šeimai atstojusiame garažą, šią žiemą ir leidžia padegėliai.
Pravėręs duris į laikiną būstą, matai, kad nelabai yra kur apsisukti. Vos 2,5 metro pločio koridorių primenanti patalpa šeimai atstoja miegamąjį, virtuvę ir svetainę.
Nuožulnios lubos atsistoti leidžia tik palei vieną sieną. Prie pat įėjimo šyla G.Žukausko sumeistrautas geležinis katilas. Dviejų knygų dydžio langelis paverstas šaldytuvu tarp stiklų sudėtas maistas.
Nors būstas neįsivaizduojamai ankštas, jame švariau ir tvarkingiau nei daugelyje miesto butų, kur yra visi patogumai.
Tokioje kišenėje telpa 2 suaugusieji ir 2 metų Saulė, 9 metų Rugilė ir 14 metų Gabrielė. Vyresniosios mergaitės iš pirmosios A.Žukauskienės šeimos, pagrandukė bendras sutuoktinių vaikas.
Šeimininkai laukan neveja ir augintinių. Šiltame kampe glaudžiasi pinčerių veislės šuniukas ir Siamo katinas.
Gaisro priežastys neaiškios
Kalbėti apie dieną, kai per valandą iš ilgamečio triūso liko tik pelenų krūva, sutuoktiniams nelengva.
Gaisro priežastis mįslė. Abu sako, kad plika akimi matyti, jog gaisro židinys buvo antrame namo aukšte, ten pirmiausia pasirodė ugnies liežuviai.
Buvo minčių apie padegimą, bet specialistai pateikė išvadą, kad namas užsiliepsnojo nuo elektros laidų. Gintautas ir Astija nepatikliai purto galvas: antras aukštas buvo neįrengtas, nei laidų, nei jokių prietaisų ten nebuvo, tik statybinės medžiagos tad nuo ko užsidegti?
„Priešų neturėjome, su niekuo nesipykome. Bet dabar jau nebenorime gilintis, nebenorime nieko judinti. Visas baisumas praėjo, kaip nors atsistosime ant kojų, svarbu, kad visi gyvi likome“, sako A.Žukauskienė.
Vaiką išgelbėjo kaimynai
Tą spalio pavakarę vyras ir žmona, pasiėmę kūdikį ir vyresniąją mergaitę, išvažiavo į už kelių kilometrų esantį Paįstrį pas Astijos motiną. Namie liko aštuonmetė Rugilė. Mergaitė savo kambaryje ruošė pamokas.
„Vaikas man paskambino ir pasakė, kad kažkas ant aukšto vaikšto. Galimybė iš lauko patekti į negyvenamas patalpas buvo, kiemo pusėje atremtos į balkoną stovėjo kopėčios. Bet tą kartą nepagalvojau, jog tas skambutis gali būti bėdos pranašas. Nuraminau vaiką, sakau, gal katinas vaikšto“, skaudžiais prisiminimais dalijosi moteris.
Po kurio laiko dar kartą suskambo A.Žukauskienės telefonas, atskriejo kraupi žinia dega namai.
Rugilę iš namo išnešė atbėgę kaimynai. Žmonės pamatė besiveržiančias liepsnas pro antro aukšto langus ir stogą. Apačioje dar net dūmų nebuvo, tad mergaitė neįsivaizdavo, kokiame pavojuje atsidūrusi.
Vėliau ugnis ėmė plisti žaibiškai, laižė rąstines sienas, pagavo apdailos medžiagas, baldus. Žmonės dar spėjo į lauką ištempti kūdikio lovelę, fotelį, virtuvinę spintelę.
Pasiklydo, pritrūko vandens
Žukauskai namo parlėkė greičiau, nei atvažiavo gaisrinės. Gesintojai iš Panevėžio užtruko, nes pasiklydo. Ugniagesiai iš Pasvalio pritrūko vandens. A.Žukauskienė parodė jiems šalia esantį tvenkinį.
Ugnies stichija buvo greitesnė už gelbėtojus, iš šeimos turto neliko nieko.
„Labiausiai išgyvenau, kad sudegė vaikų drabužėliai ir knygos. Neliko jokio mergaičių daiktelio“, tuoj po nelaimės užplūdusius jausmus prisiminė pašnekovė.
Ir dar, kas tą tragišką vakarą moteriai skaudžiai įsirėžė į atmintį, tai palei kaimo kelią nutįsusios ilgiausios mašinų eilės. Iš tolo matomi ugnies stulpai į nelaimės vietą sutraukė būrius ratuotų žiūrovų.
O vėlų vakarą, kai Žukauskai sugrįžo prie buvusio namo pažiūrėti, ar iš naujo neįsiplieskė liepsnos, iš gaisravietės išbaidė nekviestus svečius. Kažkas buvo pradėjęs raustis dar karštuose pelenuose ir ieškoti išlikusių vertingų daiktų.
„Mes vėliau dar savaitę plikomis rankomis žarstėme nuodėgulius, vis rasdavome kokią smulkmeną. Sveiki liko porcelianiniai drambliukai, bet nei žiedų, nei grandinėlių neradau. Vargu ar auksas galėjo išsilydyti“, svarstė A.Žukauskienė.
Vasara palapinėje
Sudegus namams, sutuoktiniai su vaikais prisiglaudė pas A.Žukauskienės motiną Paįstryje. Vyresniųjų mergaičių tėvas vaikams nupirko žiemines striukes, batus, viršutinių ir apatinių drabužių.
Giminės, draugai ir kaimynai šelpė kuo galėjo. Vieni patalynės davė, kiti šakučių ir lėkščių atnešė, treti būtiniausių rūbų parūpino. Pinigais parėmė Paįstrio bendruomenė.
Peržiemoję pas gimines, vos atšilus orams Žukauskai savaitgaliais ėmė važinėti į buvusių namų vietą. Susikasė daržus, šienavo žolę. Nakvodavo kieme pasistatytoje palapinėje. Vasaros pradžioje palapinėje šeima su vaikais gyveno jau pratisai. Juokavo, kad stovyklautoja.
„Sodinau gėles, ravėjau, kad ir sudegė namas, aplinkos nenorėjom apleisti, juk vis tiek čia mūsų namai“, sakė A.Žukauskienė.
Mintį susikraustyti į plonasienę pašiūrę pakišo pati gamta. Vieną dieną užėjo baisi liūtis. Iki siūlo permirkusi šeima sugužėjo į garažą, kur stovėjo keli iš ugnies išgelbėti baldai.
„Tada pagalvojome, kad ir koks prastas stogas virš galvos, bet savas. Vis tiek juk reikės kažkaip kurtis, bandyti atstatyti namus, tai kodėl nepradėti nuo čia?“ pasakojo vyras ir žmona.
Didžiausias turtas liko
Iš pradžių šeimai lovas atstojo iš automobilio išimtos sėdynės ir viena iš ugnies ištraukta virtuvinė spintelė. Iki rudens G.Žukauskas apšiltino sienas, lubas iškalė šilumą sulaikančia medžiaga, sudėjo grindis.
Prieš pat Naujuosius metus vyras šeimos būstą šiek tiek praplėtė, iš medžio drožlių plokščių sukalė mažutėlį prieangį, dabar jame įrenginėja virtuvę.
Apdegusį baltos virtuvinės spintelės kampą A.Žukauskienė dekupažo technika papuošė gėlėmis. Tokiu pat būdu moteris atnaujino dar kelis iš gaisro išgelbėtus, bet ugnies aplaižytus buities daiktus.
„Taip gyniausi nuo depresijos. Mama Kalėdų proga padovanojo dekupažo priemonių, tai ir ėmiausi darbo“, paaiškina Astija.
Astija ir Gintautas turi vilčių namą pasistatyti iš naujo. Savo rankomis. Tokiu tempu, kiek pajėgs padaryti dviese. Su tiek lėšų, kiek pajėgs užsidirbti. Kol kas A.Žukauskienė yra bedarbė, G.Žukauskas gavęs vaiko auginimo atostogas.
Paklausti, ko labiausiai jiems, ugnyje praradusiems visą turtą, dabar labiausiai trūksta, sutuoktiniai trukteli pečiais ir ištaria: „Tai kad nieko“. Astija dar priduria, kad didžiausią turtą santarvę jų šeima turi, o visa kita, jei tik bus sveiki, užgyvens.