Ko jau ko, bet išradingumo Darbo partijai netrūksta! Net pati prezidentės skirta finansų ministrė I.Šimonytė gali pavydėti vyriausiajai Seimo auditorių vadei – ryškiai politikos ir visuomenės veikėjai, net kandidate į prezidentes sugebėjusiai tapti buhalterei iš Ukmergės.
Žmogaus praeitis – ne visiems minusas. Tiksliau, kas vieniems – minusas, tas kitiems – pliusas. Vertinimai priklauso nuo vertybių, o vertybės nūnai nebeteko vertės.
Kas sugebėtų paaiškinti, kuo dabar skiriasi, pavyzdžiui, L.Graužinienės vertybės nuo Ingridos Šimonytės vertybių? Juk ir viena, ir kita be jokių išlygų pasiryžusios apmokestinti smulkųjį ir vidutinį verslą. Pragmatiškai žiūrint turbūt nėra skirtumo, kas ką pardavinėja – kiaulių galvas, vištų šlauneles ar savo kūną? Jei jau lupti paskutinį kailį, tai nuo visų vienodai. Juk bendros pastangos - besotės valdžios ar, mandagiai kalbant, kiauro valstybės biudžeto labui.
Politiniame turguje neuždrausta prekiauti niekam ir niekuo. Moralės stoka nei finansų ministrės, nei ją kontroliuoti iš Seimo galinčios auditorės neapkaltinsi. Net vyskupai šiais laikais nepasisako už visišką blaivybę, o tik už sąžiningą verslą alkoholiu Bažnyčios ir dienos šviesoje. Taigi neverta reikalauti, kad ir ponia Graužinienė, nepriklausanti nei Krikščionių partijai, nei Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams, pasisakytų už visišką skaistybę ar sakralinę santuokinę ištikimybę.
Pakanka, kad Seimo audito vadė yra ištikima Darbo partijos principams ir savo vadui. Darbo partijos deklaruotiems principams tikrai neprieštarauja visuotinis aprūpinimas darbu ir atlyginimu, liberaliai sutarus dėl paslaugų ir atlyginimo dydžio. O ištikimybė vadams ir partijoms – pagrindinis patikimų kadrų atrankos principas.
Galima konstatuoti net valstybinio mąstymo pažangą. Anksčiau pats Darbo partijos lyderis buvo įtariamas atlyginimo mokėjimu vokeliuose tiek savo įmonių darbininkėms, tiek iš partijos kasos išlaikomiems bendražygiams. Dabar ištikimiausia jo sekėja rūpinasi, kad nė vienas prakaitu pelnytas centas neliktų neapskaitytas ir neapmokestintas. Toks buhalterių solidarumas tikriausiai turėtų patikti ir Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei, kitados su ašara aky palikusiai Finansų ministeriją.
Galima spėti, kad prezidentei patiktų pagyros ir dėl pragmatiškos Lietuvos užsienio politikos. Juk girti savo prezidentės buvo įdarbintas pats vyriausiasis prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais. Teko jam sunki pareiga per Žinių radiją skelbti geras žinias apie sėkmingą prezidentės užsienio politiką. Reikėjo paaiškinti nesusipratusiems klausytojams, kaip teisingai suprasti, kodėl Lenkijos prezidentas labai nori, bet negali kartu su mūsų Dalia minėti Sausio 13-osios.
Ir net pabarti kažkada pro visas sovietų barikadas į Lietuvą prasiveržusį britų žurnalistą E.Lucasą. Pasirodo, kad tada žurnalistas skelbė pasauliui tiesą apie nepragmatišką Lietuvos laisvės kovą, o dabar apie pragmatišką prezidentės vykdomą užsienio politiką ir broliavimąsi su kaimynišku diktatoriumi sako jau nebe tiesą. Žinoma, jei tikėsime klusniai savo darbą dirbančiu D.Grybauskaitės pavaldiniu, o ne pasaulyje plačiai skaitomo žurnalo „The Economist“ apžvalgininku.
Gali būti, kad ir šis žurnalistas jau įrašytas į baisųjį prezidento V.Adamkaus burtą valstybininkų klaną. Tokiai sąmokslo teorijai įrodyti pakaktų fakto, kad E.Lucasas kartu su V.Adamkumi giria eurą įsivedusius estus ir peikia A.Lukašenką. O jei dar kas nors nepatingėtų išsiaiškinti, kad juos abu – ir prezidentą V.Adamkų, ir „The Economist“ žurnalistą - prezidentės D.Grybauskaitės išguitas į Afganistaną užsienio reikalų ministras V.Ušackas yra apdovanojęs „Tūkstantmečio diplomatijos“ žvaigždėmis, tai joks prokuroras nebedrįstų net bandyti paneigti, kad čia – ne kokių nors CŽV, MI 6 ar kitokių Vakarų agentų sąmokslas.
Viena blogai – net D.Grybauskaitė negali melu apkaltinto britų žurnalisto atšaukti iš pareigų, kaip kokio M.Laurinkaus. Užtat gali paskirti gerą užsienio reikalų ministrą, pavyzdžiui, A.Ažubalį. Šis konsrvatorius labai geras jau vien todėl, kad, atrodo, nieko bendra su V.Adamkumi negali turėti, bet gali ir patylėti, kai liepta, ir kabinti medalius tik pagal prezidentės bei krašto apsaugos ministrės nurodymus. O jei labai reikia - gali išsiųsti į Afganistaną ir buvusį prezidento V.Adamkaus patarėją. Tiesa, iškomandiruoti be žmonos ir be mažų vaikų. Juk ten pasiųsti visą gausią diplomato šeimą būtų kažkaip nehumaniška. Be to – valstybės biudžetui jų išlaikymas ir draudimas nuo bombų brangiai kainuotų.
Na, o jei kuo nors nusikalstų A.Ažubalis, nesunku pakeisti ir jį. Juk konservatorių dienos, kaip nekaimyniškai ir nedraugiškai rašo Lenkijos spauda, gali būti suskaičiuotos.
Trakim, A.Ažubalį labai lengva būtų pakeisti D.Grybauskaitės užsienio politiką giriančiu V.Uspaskichu. Juk jis irgi dabar – iš Briuselio, o jo balsas daug geriau girdimas už visus prezidentės patarėjų balsius. Kai ne tik adamkiška nacionalinio saugumo ir užsienio politika, bet pats konservatorių premjeras nebesugeba įtikti vienu metu ir B.Lubiui, ir V.Uspaskichui, iš pragmatiškos prezidentės galima visko tikėtis.
Politiniame turguje prekiaujančius smulkius prekeivius dažnai išstumia galingesni. O už netęsėtus pažadus anksčiau ar vėliau tenka susimokėti net politikams.
Gali būti, kad politikų darbdaviai jau nusprendė, kad ateina laikas apmokestinti ir politinius parsidavėlius. Nebent parsidavėliai dar ką nors parduotų iš to, kas mums liko. Bet kuriuo atveju prezidentė tikrai turės iš ko rinktis, su kuo vykdyti savo politiką – nuo apsvaigusių turgaus rinkėjų vis dar mylimų Viktoro iki Rolando. Gal net paties Algirdo. Juk net jis, atrodo, labiau mylimas už visų jau prakeiktą A.Kubilių.