Pasak mokytojų, pagaliau lietuvių kalbos ugdymo strategijoje susitelkta į turinį, o ne į formą, siekiant ugdyti kūrybingą, savarankiškai mąstantį ir atsakingai laisvą Lietuvos kultūros žmogų. Tačiau patys strategijos rengėjai neslepia abejonių, kad mokyklose ji gali neprigyti kaip „intelektualų pasvajojimai“.
Praėjusių metų pabaigoje patvirtinęs šią strategiją švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius sako, kad tai yra ambicingas dokumentas, o ne „eilinis biurokratinis popierius“. Trečiadienį ministerijoje pristatytą strategiją 2010-2013 metams parengė grupė mokslininkų lituanistų, pedagogų, švietimo politikų, akademinės bendruomenės atstovų.
Pasak ministro, iki šiol mokyklose ugdant moksleivių lietuvių kalbos įgūdžius buvo remiamasi aprašais, kuriuose žvilgsnis nepakildavo aukščiau kasdienės praktikos.
Švietimo politikams nerimą kelia pernai paskelbti grėsmingi tarptautinio moksleivių pilietiškumo tyrimo duomenys, rodantys, kad Lietuvoje net trečdalis aštuntokų pirmiausia tapatinasi su Europa ir tik po to - su Lietuva.
Tyrimai rodo, kad jau nuo ketvirtos klasės pradeda labai trūkti aukštesnio lygio kalbos gebėjimų - tik 5 proc. ketvirtokų pasiekia aukščiausią lygmenį, o pagal skaitymo gebėjimus tarp 15-mečių reikiamą lygį pasiekia tik 4,4 proc. Lietuvos mokinių, t.y dvigubai mažiau negu Europos vidurkis. Net 52 proc. Lietuvos dešimtokų mano nesantys gabūs lietuvių kalbai ir tik 67 proc. patinka lietuvių kalba.
„Naujoje strategijoje suformuluotas ambicingas uždavinys - pasiekti, kad lietuvių kalbos rezultatai reikšmingai gerėtų lyginant su tarptautiniu vidurkiu. Naujausi penkiolikmečių skaitymo gebėjimų tarptautinio tyrimo rezultatai patvirtina strategijoje pabrėžtą nepatenkinamą lietuvių kalbos mokėjimo situaciją. Todėl būtina atidžiai formuoti ugdymo turinį, keliant aukštesnius reikalavimus pagrindinio ugdymo pakopoje“, - kalbėjo ministras.
Paraleliai su strategija buvo rengiama naujoji lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programa, kurios parengimas yra įžengęs į baigiamąją stadiją. Strategijos pagrindu yra rengiama būsimo lietuvių kalbos egzamino samprata, tobulinami ir kiti dokumentai.
„Strategijos centre - problemiška lietuvių kalbos ir literatūros padėtis šiuolaikinėje mokykloje, bet čia kalbama ir bendrai apie valstybės kultūros politikos kaitą, lituanistikos prioriteto įtvirtinimą kituose valstybės dokumentuose. Taip pat apie kitas vidaus politikos sritis, kaip valstybės informacijos politikos, viešosios erdvės, santykių tarp žiniasklaidos ir valstybės formavimą, regionų ir šeimos politikos sritis“, - vardijo strategijos rengimo grupės narys, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas.
Pasak jo, lietuvybė mokykloje turi būti ugdoma ne tik kaip raštingumo ir komunikacijos įgūdžiai, bet ir kaip šiuolaikinės lietuvybės kritinis supratimas, kultūrinio sąmoningumo formavimas. „Dabartinis lietuvių kalbos egzaminas reikalauja raštingumo įgūdžių ir tam tikro erudicijos komplekso, kuris stiprinamas testais ir skatina labai standartizuotą žinojimą, bet neskatina kūrybingiausių moksleivių, ir jų rezultatai labai dažnai būna žemesni už tų moksleivių, kuriuos mokytojai vertina ne taip aukštai“, - kalbėjo M. Kvietkauskas.
Strategijoje pabrėžiama problema, kad grįžtantiems išeivių ir užsienio piliečių vaikams nesukurta lietuvių kalbos mokymo galimybių, nėra nuotolinio lietuvių kalbos mokymo programų išeivių vaikams. Be to, užsienyje ir lituanistai nėra pakankamai gerai pasirengę mokyti lietuvių kalbos kaip negimtosios.
Lietuvos tautinių mažumų mokykloms strategijoje irgi formuluojamas lietuvybės pažinimo tikslas, aktyvinant mąstymą apie santykį tarp savo tautinio identiteto ir Lietuvos valstybės tradicijų tapatumo. Taip pat strategijoje numatoma į mokyklas mokant lietuvių literatūros grąžinti istorinį pasakojimą, kurį buvo išstūmusi tekstų analizė.