Sostinės leidykla „Baltos lankos“ D.Razausko eilėraščių knygą „Takas į tylą“ išleido su kompaktiniu disku „Lietaus kambarys“. Leidinys šįvakar bus pristatytas Keistuolių teatre. Pristatymo išvakarėse D.Razauskas atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.
- Labai nemėgsti, kai kas nors pasako, kad dainuoji eilėraščius. Ar iš tiesų eilėraščio ir dainos kūrimas – skirtingi dalykai? Kaip apibūdintum eilėraščio ir dainos atsiradimo aplinkybes – reikia kitokios nuotaikos, impulso, metų laiko?
- Nemėgstu todėl, kad tai ne tiesa. Aš nuo pat pirmų akimirkų jaučiu ar gimsta eilėraštis, ar daina. Su labai retomis išimtimis. Dainos tekstas nėra eilėraštis – jei tokį užrašysi ant popieriaus, imsi skaityti balsu, daugybė dalykų pasirodys tiesiog juokingi. Man visada kėlė šypseną kokio nors muzikanto dainų tekstų rinkinys, pavadintas „poezija“.Tokio teksto tikslas nėra būti poetiškai organizuotu, jo metrika, ritmika veikia kitaip, nei eilėraščio. Be melodijos, tai ne visuma, o tik atplėšta dalis. O eilėraštis yra (ar bent jau turėtų būti) pats sau pakankamas, visuma. Su paprastam skaitančiajam nematomomis, bet egzistuojančiomis sudėtingomis vidinėmis schemomis, tvarka, kurią dažnai visai nejučiom sukuria poetas.
Taigi rašydamas dainą, gali sau leisti tai, ko negali būti eilėraštyje, nes daugybę dalykų tiesiog sulieja melodija. Ir atvirkščiai, rašydamas eilėraštį, stengiesi, kad jis būtų toks geras, kad jei jį kas sudainuotų, iškart sugadintų. Štai kodėl, mano galva, daugybė geros poezijos sugenda, kai ją kas bando dainuoti. Aš poezijos gadinti nesiruošiu. Juoba, kad nesu geras poetas, visada buvau labiau dainarašys. Kaip savo tėvą erzinu: aš esu tikrasis dainius Razauskas, nors Dainius – jis.
O impulsai visur vienodai nenusakomi. Visada stebiuosi, kai kas nors drąsiai ima pasakoti apie kažkokius konkrečius įkvėpimo šaltinius. Elektros srovė šiuo atveju yra viena ir nepertraukiama, kaip iš jos išskirsi kokią vieną dalelę, jei ji priklausoma nuo kitos, o ta nuo trečios? Tad ir visi tie metų laikai, kūryba iš skausmo ar džiaugsmo, turėjimo ar neturėjimo – tėra tik romantiški pasvarstymai, mažai reikšmingi ir man, tiesą sakant, menkai įdomūs.
- Jei sakai, kad tai skirtingi dalykai, kodėl tuomet nusprendei rengti leidinį, kurį galima būtų pavadinti du viename – eilėraščių knygą su kompaktine plokštele?
- Tai nebuvo mano mintis. Tokią idėją pasiūlė leidykla „Baltos Lankos“ ir Saulius Repečka konkrečiai. Aš tiesiog neprieštaravau. Vienintelis mano prašymas buvo: lai nei viena iš šio leidinio sudedamųjų dalių nebūna svarbesnė už kitą. CD sau, o knyga sau. Tai nėra knyga su plokštele ir nėra plokštelė su knyga. Sakyčiau pagal savo sumanymą ir veidą, tai išvis gana naujas ir nematytas sprendimas.
- Knygoje eilėraščiai sudėti chronologine tvarka. Tarp pirmojo ir paskutiniojo eilėraščio – 10 metų skirtumas. Kaip keitėsi tavo požiūris į poeziją? Kas ji tau buvo prieš 10 metų ir kas ji tau yra dabar?
- Taip, knygoje eilėraščiai sudėti beveik chronologine tvarka, su keliomis išimtimis. Taip norėjau tarsi parodyti skaitančiajam tą kelią, kurį nuėjau šiais 50-čia eilėraščių. Kad jis matytųsi aiškiai, su visais savo trūkumais, mažomis banalybėmis, nuopuoliais, pakilimais, menkais nušvitimais, egoistiška savigrauža, nenušlifuotais tekstais ir tais, prie kurių padirbėta. Man atrodo skaitant knygą nuo pradžių iki pabaigos, gale tampa aišku, kad daugiau nelabai ir turėčiau, ką pridurti. Tad tai gali būti pirma ir paskutinė eilių knygelė.
Man atrodo, jei būčiau sutikęs, kad ją redaguotų Aidas Marčėnas, žadėjęs tuo užsiimti, būčiau įklimpęs į rimtus ir ilgus poetikos žaidimus: taisymus, kovą už vieną ar kitą eilutę ir kai kurie tekstai būtų tiesiog iškritę. O taip mažai jų teturiu... Pačiam buvo smalsu viską sudėti taip, kad lyg iš šalies pamatyčiau kaip augau ir keičiausi, kur buvau nuklydęs. Su visais netobulumais. Tad kas ką besakytų, knygą sau suredagavau pats. Aidai, nepyk (juokiasi). Kitaip, matyt, nemoku.
O kas poezija man buvo prieš 10 metų? O kad būčiau užsirašęs kur nors kalendoriuje... Dažnai manęs klausia, kada pirmą kartą paėmiau gitarą į rankas, kada parašiau pirmą tekstą, kokios buvo pirmos dainos ir pan. Deja... Visi atsakymai šiek tiek sumeluoti, nes nieko kalendoriuje nepasižymėjau ir jei bandyčiau atsakyti už tai, kas buvo prieš 10 metų, tai jau būtų to, kuris kalba DABAR pozicija, įsivaizdavimas.
Dabar apie poeziją mažai tegalvoju, menkai teskaitau. Nors bedėliodamas paskutinius knygos eilėraščius aiškiai suvokiau: mano eilės (o gal ir kitų) – bandymas kalba atrakinti tai, ką būtent ta pati kalba ir užrakina. Toks tad amžinas oksimoronas.
- Tavo gerbėjai, gausiai besirenkantys į koncertus, kompaktinės plokštelės laukia jau išties seniai. Kodėl ji taip ilgai brendo? Ir kodėl ją skyrei daugiabučio gaisre tragiškai žuvusiam Remigijui Audiejaičiui?
- Albumas man niekada nebuvo ir nėra tikslas ar kažkoks rezultatas. Tai tik galimybė užfiksuoti vieną iš begalės dainų atlikimo versijų, kad ją kas galėtų pasiklausyti namie. Tik tiek. Tad niekada nesiveržiau kuo greičiau įrašyti plokštelę. Ir dabar, jei daryčiau, viską jau daryčiau visai kitaip.
O galimybių buvo daug. Tiesiog aplinkybės lėmė taip, kad CD pasirodo tik dabar. Ir dar su knyga. Visą savo koncertinę veiklą užkūrėm kartu su Remigijum Audiejaičiu (Remiu), su kuriuo keletą metų aktyviai pamišėliškai koncertavom, „uliavojom“. Tiems, kas nežino, reikia pasakyti, kad Remis buvo aklas fleitininkas ir dainininkas, su kuriuo kažkada mokėmės tame pačiame Vilniaus universitete. Ten, po budizmo paskaitų ir gimė tokie chrestomatiniai nepriklausomos Lietuvos „reggae“ šedevrai, kaip „Šambala“ (juokiasi).
Neskubėjome su CD, mieliau koncertavome. Atrodė, kad spėsim. Vėliau prie mūsų prisijungė smuikininkė ir (kaip po to paaiškėjo) dainininkė Eglė Sirvydytė. Ir tada Remis žuvo. Kartu su kitu draugu – Mantu „Šamanu“ Gimžausku. Kai jau buvom susitarę dėl įrašų, dėl studijos. Ir man teko viską pradėti iš pradžių. Per atminimo vakarą Remiui, netyčia susipažinau su multiinstrumentalistu Sauliumi Petreikiu „Semu“, vėliau akordeonistu Audriumi Paznioku ir ratas užsisuko iš naujo. Remis visada svajojo išleisti savo CD. Tad jam jį ir paskyriau. Ir pristatymo koncertas visai netyčia išėjo beveik per patį Remio gimtadienį.
- Domiesi budizmu. Jo motyvų yra tiek tavo eilėraščiuose, tiek dainose. Ką patrauklaus randi šioje religijoje? Kuo ji tau padeda gyventi ir kurti?
- Hm... Tai labai klastingas klausimas. Lietuvoje tik pradėk kalbėti apie budizmą ir visi apšauks madų vaikymusi ar kokia kita velniava.
O viskas įvyko labai natūraliai. Dar mokykloje, ėmęs aktyviai skaityti visokią vakarietišką filosofiją (kaip norėjau pasakyti „šlamštą“) , aptikau labai mane neraminusį dalyką: visa keleto tūkstančių metų Vakarų filosofija kaip katinas – sukasi ir gaudo save už uodegos. Viena sąvoka aiškinama kita sąvoka, ta trečia, o ši ketvirta. Ir taip nuo pat Talio iki Šliogerio, visi tik ir sukasi šiame užburtame sąvokų ir nuomonių rate, taip ir neištrūkdami iš jo, neduodami atsakymo į pačius pagrindinius ir esminius klausimus.
Įstojęs į universitetą ir pradėjęs dar rimčiau gilintis, aiškiai pamačiau, kad šios sąvokos, šie mūsų nenugalimi protai ir yra mūsų pinklės. Ir niekas nieko esminio niekada negalės pasakyti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios akis negali pamatyti pati savęs. O visa mūsų pažanga ir mokslas tėra įvairiaspalviai akiniai ant minėtos akies.
Kaip sakė vienas rašytojas, esminis skirtumas tarp Vakarų ir Rytų minties istorijos (o Rytai ir Vakarai, čia visai nebūtinai geografinės kategorijos) yra tas, kad kai Rytai tūkstančius metų badė pirštu į pačią žmogaus prigimtį, tai Vakarai tuo metu badė pirštu į šalimais stovintį plakatą su užrašu „PRIGIMTIS“.
Iš kitos pusės, paauglystėje „šiaušiausi“ prieš krikščionybę su visa jos istorija ir prieš katalikišką mano senelių auklėjimą. Šie dalykai man, dar vaikui, visada atrodė kažkokie grubūs ir nenatūralūs. Kodėl dabar mano vargšas katinas neis į dangų? Kuo jis už mane blogesnis? Pliurpia tai jau tikrai mažiau. Daviau sau tikslą surasti religiją, kuria nesidangstoma kariaujant, vagiant ir žudant. Kurios pati prigimtis neleistų to daryti. Tuo man tapo budizmas.
Net nežinau, koks buvo pirmas susidūrimas. Gal Keruakas, gal Hesė... Bet jausmas buvo toks lyg iš kokio požemio pasaulio patekčiau į begalinės šviesos ir lengvumo erdvę. Pasinėriau į ją stačia galva, visu protu, o po to ir kūnu.
Ir tik gerokai vėliau supratau, kad religija (kuo nėra visai tikslu vadinti budizmą) tėra tik įrankių rinkinys, padedantis nugriauti sienas. Kai baigi darbą, įrankiai tampa nebereikalingi. Ir jei išmestume iš galvos visas kvailas hierarchijas, tekstų interpretacijas ir įsiklausysime tik į pačius Kristaus ar Budos Šakjamunio žodžius – tai jie būtų beveik identiški. Tad esminio skirtumo, kuriuo keliu eisi – nėra. Skirtumus apskritai kuria tik mūsų egoistinis mąstymas.
***
Aktyviai koncertuoja
* 1983 m. sostinėje gimęs D.Razauskas studijavo Vilniaus universitete lietuvių filologiją.
* 8-erius metus aktyviai koncertuoja vienas ir su kitais muzikantais, dalyvauja dainuojamosios poezijos festivaliuose, kultūrinėje spaudoje skelbia eilėraščius.
* Sukūrė apie 200 dainų, visoms joms pats sukūrė tekstus.
* 2008 m. dainuojamosios poezijos festivalio „Tai-Aš“ metu tapo pirmuoju V.Kernagio prizo laureatu.