Trumpas įvadas: esu moteris aisbergas, savyje slepianti ugnikalnį. Tvirto, bet jautraus ir guvaus būdo, su įgimtu Jeanne’os d‘ Arc sindromu. Mokykloje svieto lygintoja vadino. Lyginti (drabužių) nemėgstu, bet neteisybės nepakenčiu. Mėgstu žmogų (lot. - Homo sapiens sapiens). Žmogus man įdomus kaip individas - koks jis yra, kodėl jis yra. Paprastai žmogus prasideda nuo vaiko. Vaikas yra tobuliausias žmogus – mąstantis, ieškantis, besidomintis, kuriantis, objektyvus ir nuoširdus. Dėl šių priežasčių nusprendžiau įsigilinti iš esmės į šį žmogų-fenomeną, todėl baigiau ankstyvosios vaikystės pedagogikos studijas Kelno universitete.
Kaip jau supratote, buvau Vokietijoje. Aštuonerius metus. Studijavau dviejuose universitetuose, dirbau ir dar aktyviai veikiau Vokietijos lietuvių bendruomenėje. Buvau savarankiška, už save ir savo Tėvynę atsakinga pilietė.
Vokiečiams bandžiau kurti teigiamą Lietuvos paveikslą, o ir jie mane palaikė, suvokdami atkurtos Lietuvos padėtį, - kad Lietuvoje viskas dar tik pradeda kurtis, kad Lietuvai reikia žmonių, kurie, grįžę iš Vakarų, dalytųsi savo patirtimi.
„Solidarumas“ ir „pasidalinimas gerąja patirtimi“ buvo raktiniai ir Kelno arkivyskupijos žodžiai Nepriklausomybės pradžioje remiant mūsų jaunimo organizacijas, įvairią jaunimo neformalią veiklą Lietuvoje. Ir jie tikėjo tuomečiu Lietuvos jaunimu, jaunimo darbuotojais, jie investavo į Pasaulio gerovės fondą.
Su šia idėja brendau, tą su savimi ir nešiojausi. Su šia idėja grįžau į Lietuvą prieš dvejus su puse metų. Ir ką? Ir nieko. Išvažiavau – parvažiavau. Tikrai taip, nesiginčiju. Tik solidarumo ir gerosios patirties dalinimosi pasigedau Lietuvoje. Taip pat žmogaus laisvės įvairiose buities srityse, bet labiausiai – asmeninės žmogaus laisvės. Apsisprendimuose. Psichinės ir emocinės laisvės. Žmogaus pasigedau.
Žmogui reikia žmogaus. O kur jį čia rasti? Atmetus gerų draugų ratą ir išėjus į gatvę – kur dairytis? Kur tie žmonės, kurie kitą, savo artimą, priima tokį, koks jis yra, gerbia ir myli, nes jis yra? Kurie nežiūri į tave nei kaip į konkurentą, nei kaip į homoseksualą, nei kaip ateivį ar išeivį. Susidaro įspūdis, kad projektas „Visi skirtingi – visi lygūs“ Lietuvoje nenuskynė laurų. O ir vokiečių investicija vargu ar atsipirko.
Bet, tiesą pasakius, vis dėlto tikiu, kad padėtis dar nėra beviltiška. Kažkur tikrai yra tas solidarumas, kažkur tikrai yra žmonių, kurie vertina kitą žmogų, kurie nekonkuruoja tarpusavyje, o dirba bendram tikslui ir Tėvynės (pasaulio) labui.
Mano įsitikinimu, visi mes patenkame į šią kategoriją. Tik galbūt kiekvienas tą (ne)išreiškiame skirtingai. Esminis skirtumas tarp skirtingų žmonių yra kiekvieno asmeninė patirtis, gebėjimas reflektuoti ir nebijoti. Baimė yra tas, kas žudo žmoguje viską – meilę, draugystę ir galimybes.
Turbūt tai mano to įgimto sindromo pasekmė, bet aš baimės nejaučiu. Kartais - galbūt. Bet pakankamai greitai atsikvošėjusi suvokiu, kad baimė manęs niekur neveda. Ir čia galioja tos mūsų pamėgtos frazės: „Kas nerizikuoja, negeria šampano“; „Geriau gailėtis to, ką padarei, negu to, ko nepadarei“. Mėgstu nestandartinius, tiksliau - nepatogius sprendimus.
Kaip pavyzdį pasakysiu, jog esu jau antrą kartą atsisakiusi darbo, nesusiradusi prieš tai kito, nors man darbo ir labai reikia. Nors darbą atlieku kokybiškai, tačiau jei aš esu nevertinama, nepakankamai vertinama, nuvertinama ar jaučiu, kad netobulėju, renkuosi savąjį „aš“ kelią. Nes žinau, ko esu verta ir ko man reikia.
Esu nusistačiusi prieš etatinį „sėdėjimą“, pasisakau tik už produktyvų ir efektyvų darbą. Esu už žmogaus skatinimą ir jo pripažinimą. Tačiau bent dviejuose Lietuvos didmiesčiuose to pasigendu. Atrodo, kad daugelis dar nuo man neatmenamų laikų savo kryžių ant pečių neša. Ne kartą šitą frazę man teko išgirsti, jog ir aš savo kryžių turiu nešti.
Kas tas kryžius, kodėl, už ką? Nematau jokios priežasties to mistinio kryžiaus nešti. Kiekvienas juk esame savo likimo kalvis.
Liaudies posakiai man patinka. Jie bemaž tokie pat visose šalyse ir visose kalbose, nes tai yra per ilgus šimtmečius išsikristalizavusi žmonijos išmintis. Taigi, jei jau aš pati savo laimės kalvis esu, tai reiškia, jog nekaltinu valdžios, kaimynų ir kitų, kuriuos galėčiau kaltinti, o imuosi veiksmų – problemos sprendimo būdų.
Pavyzdžiui, amerikiečiai - mano spėjimu - šypsosi tam, kad nebūtų taip niūru aplink. Visgi tos amerikinės šypsenos turi daug teigiamo poveikio (o ir odontologai turi darbo, ir estetikos daugiau veiduose atsiranda). Net jei jos mums jos atrodo netikros, šypsenos visada yra geriau už „tikrą“ paniurusį veidą, kuris šypsosi tik ką nors pigiau nupirkęs ir brangiau pardavęs.
Mano draugė iš Kelno taip rašė man, kai mane ištiko gyvenimo Lietuvoje krizė: „Dvasinė užguitis – paršo žmonės iš savęs Lietuvoje neišvaro, tai ir vaikšto ant kitų kriuksėdami.“ Vokietijoje yra toks posakis – die Sau rauslassen - „išvaryti paršą“ – atitrūkt nuo liūdesio ir suvaržymų grandinės. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Dar neemigruoju nei atgal į Vokietiją, nei į kitas Europos ar užjūrio šalis, nes dar tikiu Lietuva ir jos žmonėmis. Tik labai norėtųsi, kad daugelis lietuvių pradėtų matyti platesnį vaizdą ne tik nusipirkę LCD kiek-ten-šimtų-centimetrų įstrižainės televizorius, bet ir aplink save. Kad neverkšlentų nešdami savo kryžius, o nebijotų pakeisti jiems nepalankią situaciją.
Kai Dievas uždaro duris, jis atidaro langą. Nebūna taip, kad nebūtų.