Šiuo atveju nesvarbu, kad galbūt nieko nereiškė tai, kad traukinys veža, nes nuvykti negalėjai. Turėjome ir futbolą, futbolo mokyklą, legendinį Vilniaus „Žalgirį“, trenerių, išties gerų žaidėjų. Šiuo atveju nesvarbu ir tai, kad negalėjo mūsų žaidėjai atstovauti savo valstybei.
Taigi nepriklausomybės svajos virto realybe, ir mes jau senokai esame bei jaučiamės tikrais europiečiais. Bet nei futbolo, nei geležinkelių, tokių kokius juos turi Europos valstybės, mes neturime. Jei nebūtume turėję, matyt, nebūtų skaudu.
Futbolas Europos sporto pasaulio padangėse yra tikrai išskirtinė sporto šaka. Tai – verslas, šou, sportas, pramoga. Futbolo infrastruktūros išvystymas galėtų būti drąsiai naudojamas kaip vienas iš rodiklių šaliai apibūdinti.
Traukiniai yra įprastinė įprastinio europiečio susisiekimo priemonė. Galima tik pamėginti įsivaizduoti, koks taptų europiečio gyvenimas netikėtai dingus geležinkeliams. Nebūtų įprasta kokiam prancūzui kelis šimtus kilometrų lėkti savo automobiliu, kuriame neįmanoma patogiai atsilošti ir padirbėti kompiuteriu, pavartyti spaudą, o gal net pasnausti. Rinktis kelionę lėktuvu irgi ne visada patogu, nes vargina ilga kelionė į oro uostą, be to, juk neatvyksi į oro uostą prieš keliolika minučių ir neįšoksi į „benuskrendantį“ lėktuvą.
Futbolas yra tai, ką mes galėtume, sugebėtume, bet ko neturime dėl neatleistinų priežasčių. Pavyzdžiui, visiems iki skausmo žinomos nesibaigiančios istorijos apie tai, kad mes neturime stadiono, kuris atitiktų UEFA reikalaujamą statusą vykdyti tarptautinėms rungtynėms.
Vilniaus miesto „stadiono vaiduoklio“ statybos tai vykdomos, tai konservuojamas, tai dėl jų kyla skandalai, tada jos stabdomos ir taip be galo be krašto. Stadiono kaip nebuvo taip nėra. Kaune nesutariama, kas gi yra stadiono savininkas, kas turi ruošti techninį rekonstrukcijos projektą, tad stadiono būklė lieka nepakitusi. O krepšinio arenos visoje Lietuvoje dygsta kaip grybai po lietaus.
Neturime Lietuvos futbolo pasaulyje kažko fundamentalaus, kas mus neštų teisinga linkme inertiškai, arba naujo, bet labai stipraus, kas išneštų iš duobės. Gal užtektų vieno atsitiktinio, bet fantastiško pasirodymo, o pamačius rinktinę kokiame Europos čempionato finale, atsigautų viskas, kas susiję su futbolu.
Tokie norai grįsti svajonėmis ir tikėjimu atsitiktinumais. Tačiau dabar toliau kantriai laukiame istorinių pergalių ir kad vienų fantastiškų rungtynių įspūdžiai neblėstų po beviltiškų kitų. Laukiame tiesiog kitokio dėmesio šiai sporto šakai.
Profesionalus sportas apskritai pernelyg aukštinamas ir neadekvačiai vertinamas, todėl masinis ir mėgėjiškas sportas neranda tinkamos vietos žmonių gyvenime.
Retas man pritartų, kad iš tribūnų įprasta nuolat kartoti sportiškosios ambasadorystės reikšmę. Tuomet reikėtų kurti stiprų „diplomatinį korpusą“ ten, kur jis geriau atliktų savo misiją. Todėl vėl, visų pykčiui, kartosiu, kad reikėtų priversti save truputį pamiršti krepšinį ir skirti daugiau dėmesio futbolui. Arba nustoti kalbėti apie sporto reikšmę šalies įvaizdžiui. Kaip sakė S.Parulskis, „aš nenoriu tapatintis su jokiu sporto žaidimu, nes tai tik sumautas žaidimas, tai pramoga, laisvalaikio praleidimas, tik tiek...“
Jei neįtikinau, nieko keisto, juk čia Lietuva, čia kitais metais vyks dar vienas niekam, išskyrus mus pačius, neįdomus Europos krepšinio čempionatas, o mes būsime tiek Lietuvos patriotai, kiek trispalvių prisikaišiosime prie automobilių langų. Vėl jausimės Europos centru, tiek kažkieno atrastu geografiškai, tiek emocionaliai.
Tačiau ar tai bus tiesa? Manau, kad ne. Vėlgi, sutikę su prielaida, kad sportas apskritai gali būti svarbus, liksime nykia provincija.
Galime surengti ir pasaulio virvės traukimo čempionatą, bet tai bus tik virvės traukimo čempionatas. Žinoma, šaunu, kad kažkas žavisi tokiu sportu, šaunu, ir kad žaidžia krepšinį, tinklinį bei renkasi kitas sporto šakas, bet juk pas mus neįprasta tiesiog sportuoti, įprasta „garsinti šalį“.
Geležinkeliai irgi yra tai, ką mes turime, bet dėl dar mažiau suprantamų priežasčių naudojame kažkaip specifiškai lietuviškai: tiesiog džiaugiamės tuo, ką turime, ir nesidairome nei į šonus, nei į priekį. AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra neabejotinai pelninga įmonė, kurioje yra daugiau nei 10 tūkst. darbo vietų, kuri yra viena didžiausių mokesčių mokėtojų, bet aš šiuo atveju kalbu apie keleivių vežimą, kuris bendrovei yra nuostolingas.
Valstybei nenuostolingas, nes net pakankamai subsiduoti šios nuostolingos veiklos ji nepersistengia, todėl geležinkeliai toliau veža keleivius „į minusą“. Ir akivaizdu, kad jokiais paprastais ir įprastais rinkodaros triukais šiai bendrovei nepavyks žmonių susodinti į traukinius. Reikalingi kitokie sprendimai.
Reikia, kad judėjimo kryptys būtų nustatytos ten, kur kuriamos strategijos. Kiek kartų žmonės manęs klausė, kodėl negalima nuvažiuoti iš Lietuvos į Vakarų Europą traukiniu. Jau turiu atsakymams paruoštas tipines frazes, kurias galiu sėkmingai naudoti daugelį metų.
Kai žmonės nuoširdžiai stebisi ir piktinasi, kodėl negali geležinkeliais nukeliauti į Vakarų Europą, aš primenu, kad mes traukiniu negalim nuvažiuoti ir į Rygą ar Taliną, kur netgi geležinkelio vėžė yra tokio pat pločio kaip mūsų.
Kaltų yra, matyt, daug. Priežasčių, kodėl taip yra, dar daugiau, tačiau pats faktas, kad taip yra, ir stebina, ir piktina. Svarbiausia, kad ilgam laikui netekę galimybės keliauti traukiniais, nebeteksime įpročio kaip vieną iš alternatyvų svarstyti traukinio naudojimą kelionei.
Taip kažkada neturėjome įpročio skraidyti lėktuvais. Pasikeitusios sąlygos, lanksčios kainos visa tai pakeitė. Šiandien jau nedaugelis galėtų pasakyti, kad kelionės lėktuvais jiems yra neprieinamas ar net nesvarstytinas judėjimo būdas.
„Rail Baltica“ – tai projektas, į kurį dedama labai daug vilčių. Manau, kad reikėtų daugiau politinės valios, daugiau įžvalgos apie ateities perspektyvas ir galimas tendencijas ir, be abejo, sutarimo, kad geležinkeliams derėtų skirti ypatingą dėmesį mūsų transporto sistemoje. Skaičiavimais šiandien sunku pagrįsti net „Rail Baltica“ atsipirkimą, tačiau, ačiū Dievui, šis projektas pajudėjo.
Tvirtinama, kad mūsų šalis įdomi turistams, kad jų srautai smarkiai padidėtų, jei būtų suteikiama daugiau informacijos užsienyje apie Lietuvą ir jei ji būtų lengviau pasiekiama. Transporto požiūriu Lietuva šiuo metu yra pati tikriausia provincija ir neįtikėtinas užkampis. Akivaizdu, kad reikia pasiūlyti galimybių paprastai ir greitai pasiekti Lietuvą, o tada galvoti, kaip tokias paslaugas parduoti.
Labai jau neperspektyvu būti Europoje ir neturėti geležinkelio jungties su ja. Tačiau, kita vertus, ir pakankamai įprasta mūsų šalyje neturėti įvairios paskirties jungčių su Europa. Neturėti galimybės nuvykti traukiniu į Taliną ar Rygą jau yra labiau skandalinga nei tiesiog įstabu ir keista.
Nustatyta, kad traukiniai konkurencingiausi, kai kelionės atstumas yra tarp 500 km (trumpesniuose atstumuose traukiniai nusileidžia automobiliams) ir 1000 km (didesniuose atstumuose traukiniai sunkiai konkuruoja su oro transportu). Todėl akivaizdu, kad į Prahą, Varšuvą, Berlyną, Taliną, o ką jau kalbėti apie Rygą, į kurią dabar sėkmingai skraidome, galėtume keliauti traukiniais.
Daug kartų pakartoti žodžiai „turėjome“ ir „neturime“ subrandino išvadą, kad geležinkeliai ir futbolas liūdnai panašūs. Tiek viena, tiek kita Lietuvoje turėjome ir vis dar tebeturime, nežiūrint akivaizdžios tinkamo dėmesio stokos. Ir viena, ir kita yra labai svarbu daugelyje Vakarų Europos, ir ne tik, šalių, tačiau mūsų provincialumas neleidžia to pamatyti arba suprasti, todėl mes visur ir visada važiuojame automobiliu arba skraidome pigiomis avialinijomis netgi į Rygą, žaidžiame krepšinį tokiu mastu, kad mano sūnus jaučiasi nenormalus mokykloje, nes jis vienintelis klasėje nenori jo žaisti.
Taip ir gyvename turėdami puikių galimybių puikiems dalykams, tačiau jų neišnaudodami. Ir kaip nenormalu neturėti Lietuvoje stadiono, kuriame galėtų būti vykdomos tarptautinės rungtynės, lygiai taip pat nenormalu turėti geležinkelių tinklą, leidžiantį važiuoti į visas keturias kaimynines valstybes, tačiau vežantį tik į Rusiją ir Baltarusiją.