Lietuviškos „Dižono garstyčios“

Prancūzijos specialistai į Lietuvą atvežė pirmąją bandomąją rudųjų garstyčių sėklos partiją. Eksperimentų ėmėsi patyręs žemės ūkio specialistas A. Meško, savo ūkyje ir bendrovėje išbandantis naujausias ir perspektyviausias javų bei rapsų veisles. Prancūziškos rudosios garstyčios buvo dar viena nauja kultūra.

„Apie rudųjų garstyčių auginimo agrotechniką iki tol neturėjome jokios informacijos. Žinojome tik tiek, kad baltosios garstyčios auginamos žaliajai trąšai. Jas tyrinėjo Lietuvos mokslininkai. Rudųjų garstyčių sėjome keletą prancūziškų veislių, iš kurių tinkamiausią mūsų klimato sąlygomis ir auginame. Jos grūdai subrendo aštraus, garstyčioms gaminti tinkamo skonio“, – apie eksperimentus su nauja kultūra kalbėjo A. Meško.

Pasak A. Meško, trejų metų kruopštūs bandymai auginti šiuos prieskoninius augalus nenuvylė: ne itin derlingose, 28–45 žemės balų įvertintose Širvintų krašto žemėse rudosios garstyčios puikiai užderėjo. Derliaus kokybe buvo patenkinti ir specialistai iš Prancūzijos. Visos užaugintos ir kokybę atitinkančios rudosios garstyčios eksportuojamos į Prancūziją, o iš jų gaminamos „Dižono garstyčios“.

„Rudosios garstyčios nėra lepi kultūra. Jų auginimas, dorojimas panašus kaip vasarinių rapsų, jos labai naudingos sėjomainai, gerina žemę, naikina nuo piktžolių, – pasakojo ir patirtimi dalijosi A. Meško Lietuvos ūkininkams surengtuose rudųjų garstyčių auginimo seminaruose. – Derlingumas 20 proc. mažesnis negu rapsų, auginti naudojamos tos pačios kompleksinės trąšos su mikroelementais (siera, boru, molibdenu) ir cheminiai produktai nuo kenkėjų bei piktžolių, tik mažesnėmis dozėmis (išskyrus produktus, kuriuose yra veikliosios medžiagos klomazono).

Sėjame nebeicuotą garstyčių sėklą, nes beicai mažina daigumą, todėl turime daugiau bėdos su kryžmažiedėmis spragėmis, tad svarbu laiku profilaktiškai nupurkšti.“

Pačios neišbyra Pasak augintojo, rudųjų garstyčių vegetacijos periodas 90 d., taigi jos kuliamos 3 savaitėmis anksčiau už vasarinius rapsus. Pasėjus balandžio antrojoje pusėje, kuliamos rugpjūčio pradžioje. Beje, garstyčios, priešingai nei vasariniai rapsai, prinokusios neišbyra, jei nėra mechaniško ankštarų pažeidimo. Šią naują žemės ūkio kultūrą tikrai galima auginti Lietuvoje.

„Kadangi tai būsimas maisto produktas, jo kokybei labai svarbu garstyčias kulti visiškai prinokusias. Jei drėgmė viršija 8 proc., turi būti išdžiovintos tą pačią dieną, kad nesidaugintų bakterijos ir mikroorganizmai“, – atkreipia dėmesį bendrovės vadovas.

Ūkis plėtėsi, šiuo metu bendrovės dirbami plotai užima apie 1000 ha, kartu didėjo ir garstyčių plotai – nuo 5 ha bandomųjų iki 200 ha 2010 m. Širvintiškių pavyzdžiu pasekė ūkininkai iš Suvalkijos bei Žemaitijos, kur dabar irgi auginamos rudosios garstyčios. A. Meško pajuokavo, jog tikėtina, kad mūsų parduotuvėse parduodamos prancūziškos garstyčios yra užaugintos Lietuvoje.

Iki šiol didžiausia garstyčių augintoja buvo Saskacevano provincija Kanadoje (apie 90 proc.). Kitos garstyčios auginamos aplink Dižoną Prancūzijoje. Jau keleri metai situacija keičiasi – mažinami garstyčių plotai Kanadoje, nes garstyčios gana lengvai kyžminasi su genetiškai modifikuotais rapsais. Europos gamintojai nenori genetiškai modifikuotų garstyčių. Jie ieškojo išeičių Rytų Europoje, tarp jų ir Lietuvoje.

„Kadangi per trejus metus įgijome prancūzų gamintojų pasitikėjimą, per artimiausius kelerius metus jie tikisi, kad garstyčios iš Rytų Europos sudarys 20 proc. perkamų garstyčių. Iš visų Rytų Europos šalių, kuriose bandoma auginti garstyčias, Lietuvos klimatas joms palankiausias ir grūdų kokybė viena geriausių“, – sakė A.Meško.

Ūkininkams, norintiems pradėti auginti rudąsias garstyčias, gali padėti Kaune įsikūrusi UAB „Garstėja“, koordinuojanti šios kultūros auginimą Lieutvoje.

„Rudųjų garstyčių sėklos gali įsigyti tie ūkininkai, kurie su UAB „Garstėja“ pasirašo sutartį dėl auginimo. Sėklos kaina 30 Lt/kg, sėjai reikalingi 3 kg/ha. Garstyčių kaina fiksuojama sutartyje, kuri pasirašoma pavasarį. Kiekvienais metais kainą lemia rapsų kaina ir bendra garstyčių rinkos situacija – paprastai 1,5–2 kartus didesnė už vasarinių rapsų kainą.

Pagrindiniai reikalavimai: drėgnumas 8 proc., bendras šiukšlingumas iki 2 proc. Fasuojamos į vienos tonos talpos didmaišius, – kalbėjo įmonės direktorė Gintarė Jovaišytė. – Naujų augintojų ieškome kiekvienais metais, didiname plotus. Vertiname ūkininkus, kurie su mumis bendradarbiauja jau kelerius metus iš eilės. Viso auginimo metu teikiame konsultacijas, lankomės pas ūkininkus.

Norėčiau atkreipti dėmesį, jog garstyčioms, būsimam maisto produktui, reikia ypatingo augintojų atidumo ir profesionalumo – kartais nepakanka vien tik įvykdyti visus techninius auginimo reikalavimus. Nukūlus didesnės nei 8 proc. drėgmės garstyčias, jas reikia išdžiovinti tą pačią dieną (taip užkertamas kelias bakterijų ir mikroorganizmų dauginimuisi), išvalyti ir pasirūpinti tinkamu sandėliavimu iki tol, kol bus nupirktos ir išvežtos, priešingu atveju nukentės kokybė, o tokios produkcijos, deja, supirkti negalime. Džiaugiuosi, kad ūkininkai, su kuriais bendraujame ne vienerius metus, šią garstyčių auginimo ypatybę suprato.“

Deja, išmokos už garstyčių auginimą nedidelės: rudosios garstyčios, kaip ir baltosios, pasėlių klasifikacijoje priskiriamos prie pirmosios grupės – „daugiamečių ganyklų (pievų), pašarinių augalų, sodų ir daržovių.“

Rudosios garstyčios pagerina ir padeda sustiprinti įvairių mėsos ir žuvies patiekalų skonį – ir šaltų, ir karštų. Būtent iš rudųjų garstyčių gaminamos garstyčios ir majonezas, įvairūs padažai, užpilai. Maltomis sėklomis aromatizuojami prieskonių mišiniai ir rūkyti gaminiai.

Iš rudųjų garstyčių spaudžiamas puikios kokybės aliejus, nes šiose sėklose yra iki 49 proc. riebalų. Daugelio šalių kulinarai patiekia jį kaip priedą salotoms, padažams, patiekalams iš pupelių, žirnių, mėsos.

Rudosios garstyčios plačiai naudojamos medicinoje įvairiausiems garstyčių tepalams ir pleistrams gaminti, kuriais gydoma hipertonija, neuralgija, raumenų skausmai.