Benamė už savo laisvę kovoja šlykščiu dvoku

Dar praėjusių metų pavasarį Pasvalio rajono Pumpėnų miestelio gyventoja Bronislava Matušauskaitė socialinio darbo organizatorės Ingos Staškevičienės maldavo, kad ši padėtų apsigyventi valdiškuose namuose. Tačiau švariuose pataluose benamė teištvėrė porą savaičių. Vos tik atšilus orams, ji spruko lauk.

Antrą kartą 69 metų B.Matušauskaitę nuo šalčio gelbėjo ir Naujųjų metų išvakarėse į senelių namus atvežė Pumpėnų parapijos vienuoliai. Tąkart pensininkė ištvėrė 5 dienas. Įstaigos direktorei Rasai Beinorienei parašiusi prašymą, kad nori aplankyti Pumpėnuose gyvenančius pažįstamus, moteris paliko prieglaudą.

Išėjusi iš valdiškų namų, Bronislava, tarsi norėdama apsidrausti, kad čia nebebūtų prievarta dar kartą atvežta, nukulniavo tiesiai į policijos komisariatą ir parašė pareiškimą, jog senelių namuose yra laikoma prieš jos valią.

„Aš jau daug metų tyčia nesimaudau. Kai vaikštau susmirdusi, tai niekas manęs nenori vežti automobiliu. Taip aš kovoju už savo laisvę. Smarvės baidosi net blusos ir utėlės“, – tikino praustis nemėgstanti moteris.

Senutei ilgai šalti svetimose pašiūrėse neteko. Sausio viduryje žmonės, radę benamę snaudžiančią sniego pusnyje, iškvietė greitosios pagalbos medikus. Jokiais sveikatos negalavimais nesiskundžianti pensininkė vėl atsidūrė Pasvalyje.

Kai į senelių namus – Pasvalio rajono paslaugų ir užimtumo centrą pagyvenusiems ir neįgaliesiems atėjau pasikalbėti su čia gyventi nenorinčia B.Matušauskaite, nedidelio ūgio ir smulkutė moteris socialinių darbuotojų prašėsi išleidžiama į Pumpėnus.

Direktorė R.Beinorienė tikino gyventojos įstaigoje prievarta tikrai nelaikanti, tik baiminasi, kad lauke miegodama benamė nesušaltų.

Vadovė tikino, kad daug senų žmonių laukia eilės apsigyventi senelių namuose. Bronislava – pirmoji gyventoja, kuriai jauki įstaigos aplinka nepatinka.

„Benamę į mūsų įstaigą naktį atvežė greitosios pagalbos medikai, tad mes privalėjome ją apgyvendinti. Pensininkė buvo nesipraususi, šlapiais drabužiais. Senelių namuose valgydama sotų maistą, ji truputį sustiprėjo. Kai parašys prašymą, mes ją išleisime vėl į niekur“, – sakė R.Beinorienė.

Pensininkė pagal nustatytą tvarką už pragyventą laiką senelių namams privalės sumokėti 80 procentų gaunamos pensijos.

Bronislava, nors ir nenoriai, tačiau sutiko papasakoti graudžią savo gyvenimo istoriją. Moteris neslėpė, kad per gyvenimą ji taip ir nesugebėjo įsigyti nuosavo būsto.

Pumpėnietė pasirinko klajoklės dalią – ši jai labai patinka. Neišranki pensininkė kaimo žmonių prisiprašo, kad šie už pagalbą ūkyje leistų pagyventi daržinėse, lauko virtuvėse ar net tvarte su gyvuliais. Toks gyvenimo būdas moteriai pats mieliausias.

„Daug laiko praleidžiu miške, todėl manęs ir nekamuoja jokios ligos. Nėra geresnio guolio, kaip prigulti po egle, ant samanų prie paparčio krūmo. Geriausias maistas man – sausa duona su druska ir svogūnais. Tik neturėdama pasirinkimo čia valgau visokią „pliurzą“.

Ką aš blogo padariau, kad senelių namuose įkalino. Trūksta man čia oro“, – gyvenimu švariuose senelių namuose piktinosi B.Matušauskaitė.

Savotiškas moters požiūris ir į gyvenimą. Jos didžiausia svajonė – numirti, to pumpėnietė meldžia kiekvieną vakarą.

„Yra laimingų žmonių, kuriuos Dievas pasiima, nors jie būna turtingi, sotūs. O manęs, gyvenančios pusbadžiu, jis nepasikviečia“, – dūsavo klajoklė.

Pragyvenimui ji užsidirba rišdama šluotas. Jas pusvelčiui pardavusi perka alaus.

Pašnekovė net susigraudino prisiminusi esą sunkią savo vaikystę. Bronislava dar ir dabar negali suprasti, kodėl motina jos nemylėjo. Mergaitė augo su broliu ir dviem seserimis, tačiau gimdytoja tik ją vieną nuolat užgauliodavo. Moteris pasakojo, kad motina jai neleisdavo su šeimyna net valgyti prie bendro stalo.

„Kol visi valgydavo, aš sėdėdavau namo pašalėje ir laukdavau, kol kokį kąsnį man numes. Mama būdavo visada pikta, net nepamenu, kad ji mane būtų kada apsikabinusi. Ir su tėveliu ji riedavosi kaip šuo su kate“, – tikino pensininkė.

Bronislava lankė mokyklą už kelių kilometrų. Tėvai dukrą į mokslus leido tik penkerius metus. Paaugusią mergaitę vėliau pasiėmė seneliai, tėvo gimdytojai.

Tačiau ir pas pamiškėje gyvenusius senelius Bronislavai pasilepinti neteko: mergaitę jie išleido tarnauti pas eigulius.

Nesulaukusi pilnametystės B.Matušauskaitė įsidarbino kolūkyje, melžė karves. Rankomis tekdavo pamelžti dvi dešimtis raguočių. Atlyginimą darbininkai gaudavo tik kartą per metus. Tačiau kai uždirbtus pinigus motina atėmė, Bronislava ryžosi pradėti savarankišką gyvenimą.

Taip ir prasidėjo jos klajonės. Nors tuomet kolūkiai, kuriuose dirbdavo, suteikdavo pastogę, moteris ilgai vienoje vietoje neužsibūdavo. Kiek padirbėjusi, ji susikraudavo kuklią mantą ir vykdavo laimės ieškoti į kitą kaimą.

Nors prie altoriaus taip niekada ir nebuvo nuėjusi, pašnekovė prisipažino, kad jos gyvenime buvo vyrų, susilaukė dviejų dukterų.

Pati nepažinusi motiniško švelnumo, Bronislava to jausmo nesugebėjo rasti ir savo atžaloms.

Pagimdžiusi pirmagimę Mildą, moteris teigė kiek įstengdama rūpinusis mažyle. Neturėdama savo kampo, su dukrele glaudėsi pas svetimus žmones, tačiau prisipažino, kad augindama dukrą nevengė ir taurelės. Todėl mergaitė iš girtaujančios ir savos pastogės neturinčios motinos buvo paimta ir atiduota į vaikų namus.

Motina dukros seniai nėra mačiusi, tik žino, kad ji gyvena Kaune.

Antrosios atžalos pumpėnietė susilaukė praėjus 7 metams po pirmosios gimimo. Tuomet Bronislavai buvo apie 40 metų.

Narpliojant sudėtingą benamės gyvenimo istoriją paaiškėjo, kad moteriai gimdant antrą kartą pasaulį išvydo dvynukės, tik vienai mažylei nebuvo lemta išgyventi.

Pensininkė ir gyvenimo saulėlydyje nesigaili, kad mergaičių neaugino. Jaunėlę Panevėžio ligoninėje paliko vos gimusią.

„Panevėžio rytui“ pavyko telefonu pasikalbėti su jauniausia Bronislavos atžala. Nors mergina gyvena toli nuo Pasvalio rajone valkataujančios gimdytojos, ji prašė nerašyti nei vardo, nei gyvenamosios vietos. Jauna moteris gėdijasi savo motinos.

„Kai pažįstami kalba apie mano mamą, jaučiuosi labai pažeminta ir tarsi pati būčiau pajuokos objektas. Iki pilnametystės ne savo noru buvau klajoklė. Keliavau iš vienų vaikų namų į kitus, iš vienos globėjų šeimos pas kitą. Todėl mane pagimdžiusiai ir našlaitės dalią paskyrusiai moteriai širdyje jaučiu neapykantą“, – nuoskaudą liejo Bronislavos dukra.

Pašnekovė tik džiaugėsi, kad nors Dievas jai pašykštėjo laimingos vaikystės, tačiau apdovanojo grožiu ir jaunatviška išvaizda. Mergina rimtai žiūri į gyvenimą ir tikina, kad kol neturi tvirto pagrindo po kojomis, tekėti ir gimdyti vaikų nesiruošia. Ji labai bijo suklydusi pasekti motinos pėdomis.

Mergina savo gimdytoją matė tik porą kartų, bendravimas su seserimi Milda nutrūko prieš kelerius metus. Per susitikimą Bronislava tuomet dukrai bandė pasiteisinti, kodėl ją atstūmė. Už visas patirtas nuoskaudas motina merginai davė 500 litų.

B.Matušauskaitės brolis Jonas teigė, kad tėvai visus vaikus mylėjo vienodai. Aršaus būdo Bronislavai visi neįtikdavo, tai ji ir gaudavo pylos nuo tėvų.

„Pati pasirinko valkatos gyvenimą. Kolūkis jai buvo davęs didelį namą, galėjo su dukromis jame gražiai gyventi. Tik jos gyvenimas sukosi apie vyrus ir nuolatinį girtavimą. Dabar aš jai niekuo padėti nebegaliu, savo namuose tikrai nepriimsiu. Galėtų gyventi senelių namuose, tačiau jai rūpi gėrimas ir bastymasis pašalėmis“, – kategoriškai buvo nusiteikęs B.Matušauskaitės brolis.

Pumpėnų seniūnijos socialinio darbo organizatorė I.Staškevičienė neslėpė, kad B.Matušauskaitė – didžiausias jos galvos skausmas.

Prie nešvaros pripratusiai moteriai ji bejėgė padėti: išgerti mėgstanti benamė atsisako maudytis, nenori šilto būsto, žiemos metu glaudžiasi šaltuose ūkiniuose pastatuose. Su žmonėmis bendrauti nenorinti pumpėnietė atstūmė ir savo gimines.