Tai, kad Lietuvoje nebuvo nelegalių sulaikymo įstaigų, ne kartą yra
sakęs prezidentas V.Adamkus. Tą galiu pakartoti ir aš, iki 2004-ųjų
balandžio dirbęs VSD generaliniu direktoriumi.
Niekada nesu gavęs iš prezidento V.Adamkaus nurodymo užsiimti tokių
objektų steigimu ir šia tema nesu kalbėjęs su jokiu JAV pareigūnu. Apie
JAV vykdomą „perkėlimo“ programą tuo metu ES buvo diskutuojama, ji man
buvo žinoma, apie tai užsiminiau ir prezidentui R.Paksui, tačiau, kiek
žinau, šiuo klausimų konkrečių sprendimų nebuvo priimta.
Nesuderinus aukščiausiu lygiu, tokios programos neįmanoma realizuoti.
Apie galimus slaptus susitarimus tarp VSD ir CŽV dėl slaptų kalėjimų
Lietuvoje įrengimo tėra pasaka provincijai.
Tačiau Lietuva, prašant NATO vadovybės ir dvipusių susitarimų su JAV
pagrindu, aktyviai dalyvavo prevencinėje kovoje su terorizmu. Tam
tikslui Gynybos tarybos pavedimu buvo sukurta tarpžinybinė grupė, kuri
reguliariai atsiskaitydavo apie atliktus darbus Lietuvos vadovams. Tai
yra dokumentuota.
Jokio VSD išskirtinumo, juolab nekontroliuojamo savarankiškumo nebuvo ir
pagal nustatytą darbo reglamentą negalėjo būti. Kai kurių politikų
paskleistas samprotavimas apie VSD kaip „valstybę valstybėje“ yra
propagandinė klišė, skirta informacijos stokojantiems naivuoliams.
Nesolidu, kad šią frazę kartoja Prezidentūra. Tai įvairiomis formomis
perduodama kitoms valstybėms.
VSD, kaip ir kitų specialiųjų tarnybų, veikla buvo ir yra reglamentuota
ir tų taisyklių visada buvo paisoma. Generalinės prokuratūros pranešime
spaudai apie tyrimo dėl fakto nustatymo, ar pareigūnai piktnaudžiavo
tarnyba bendradarbiaujant su CŽV, teigiama, kad organizuojant ir
koordinuojant ryšius su CŽV, VSD vadovai neinformavo apie savo veiksmus
Lietuvos vadovybės, tad jų elgesyje esama drausminių nusižengimų
požymių.
Koks konkretus šių nusižengimų turinys - nepasakyta. Pasiteiravus šia
tema Generalinėje prokuratūroje, buvo atsakyta, jog norint sužinoti, ką
reiškia „drausminių nusižengimų požymiai“, privalome nustatyta tvarka
raštu kreiptis į prokuratūrą ir tik tada bus sprendžiama, ar man ir mano
kolegoms, kaip liudininkams, bus leidžiama susipažinti su medžiaga,
kurios pagrindu parengtas nutarimas.
Taigi, jeigu viešai paminėta pareigūno pavardė, kad praeityje (šiuo
atveju prieš dešimt metų) jis galėjo būti kažkuo kaltinamas, sužinoti
konkrečiau žmogus gali tik praėjęs sudėtingą procedūrą.
Žinoma, tokią procedūra numato įstatymai, bet vis tiek mūsų laikais tai
atrodo keistai. Mano ir mano kolegų tikslas yra su drausminių
nusižengimų požymiais supažindinti ir visuomenę ir, pasitelkus ano meto
Lietuvos įstatymus, pasvarstyti, ar priekaištai yra pagrįsti.
Neinformavimo valstybės vadovų kontekste ypač keistai skamba
D.Dabašinsko pavardė, mat jis juk niekada nebuvo VSD vadovas ir nėra
tokių įstatymų ar vidinių aktų, kuriais remiantis būtų privalėjęs
informuoti tuomečius Lietuvos vadovus.
Drausminių pražangų požymiai privalo būti viešai įvardinti. Tai ne
ambicijos, o demokratijos ir individualios atsakomybės klausimas.
Pagaliau kodėl pareigūnas, jeigu jis nesijaučia kuo nors nusikaltęs,
turėtų numoti ranka ir kartoti okupacijos metu įprastus žodžius: ech,
vis tiek nieko nepadarysi.
Kad su tariamų kalėjimų tyrimu atsitiks tas pat, kas ir su dvylika VSD
pažymų, buvo aišku jau tyrimo pradžioje. Lietuvoje vis labiau ryškėja
tendencija pradėti tyrimus, remiantis prielaidomis ir spėliojimais. Ir
prokurorai pastatomi į keblią padėtį - jie verčiami politikų
samprotavimus žūtbūt paremti faktais.
Tai labai tiksliai suformulavo NSGK pirmininkas A. Anušauskas,
teigdamas, kad Seimo komisija dėl menamų kalėjimų aiškinosi galimybes, o
faktus turėjo nustatyti prokuratūra. Kodėl ne atvirkščiai?
Taip elgiamasi Lenkijoje, kur Seimas laukia prokurorų tyrimo rezultatų.
Rumunija apskritai nereaguoja į jokius tarptautinių organizacijų
raginimus. Panašiai reaguoja ir kitos ES valstybės, kurių teritorijose
nustatyta apie pusantro tūkstančio nelegalių skrydžių. Ar tai reiškia,
kad tos valstybės yra nedemokratiškos ir nepaiso žmogaus teisių svarbos?
Ne, tai vyksta todėl, kadangi pasaulis susidūrė su nauju reiškiniu, o
tiksliau, grėsme. Kalbama ne apie kontrabandą ar korupciją, o apie
terorizmą, prieš kurį kol kas jokių realių priešnuodžių nėra.
Toje netradicinėje kovoje, kai politiniai tikslai persipina su
religiniais, o teroro aktuose naudojamasi savižudžiais, neįmanoma
nepadaryti klaidų. Jos yra diskusijų, gal ne visais atvejais teisingų
sprendimų analizės, o ne smerkimo ar pareigūnų persekiojimo dalykas.
Todėl ir demokratinės valstybės neskuba dalyvauti moralumo varžybose ir
nerodo savęs pavyzdžiu kitiems. Ką pasiekė Lietuva, pradėjusi
propagandinį tyrimą dėl slaptų sulaikymų vietų?
Plačiai išsireklamavo, o realių rezultatų nėra. Vietoj jų - tik
apgailėtinas kreipimasis į tarptautines organizacijas, kad jų
„šaltiniai“ paliudytų prieš Lietuvą. Jei taip rūpinamasi žmogaus
teisėmis, kodėl tie paslaptingi šaltiniai iki šiol to nepadarė?
Kitas akivaizdžiai neigiamas rezultatas - sumenkėjęs bendradarbiavimas
su NATO partneriais. Po penkerių metų VSD ujimo, kokia Vakarų valstybė
ryšis į šią tarnybą investuoti? Kam tai naudinga? Žinoma, jog tiems,
kurie stoja prieš NATO.
Ar Lietuva prieš imdamasi tyrimo nežinojo, kad JAV nekomentuoja su
žvalgyba susijusių klausimų? Žinojo, bet net numatydama neigiamą
rezultatą, vis tiek tai darė. Dar blogiau - Lietuva pasielgė
trumparegiškai, įsivaizduodama, jog gyvena ramybės uoste, čia niekada
nebus teroristinių išpuolių ir niekada nereiks kreiptis pagalbos į kitas
valstybes, juolab į JAV.
Kas šio politizuoto tyrimo metu atsitiko mūsų valstybės viduje?
Atsirado daugiau susipriešinimo, nepasitikėjimo bei įtarinėjimų. Žmonės,
daugelį metų sąžiningai dirbę valstybei, staiga tapo, kaip sovietiniais
laikais, suskirstyti į „savus“ ir „priešus“, tik kitaip, nei prieš
mirštant Sąjūdžiui, patalpinti į atgal perstatytas barikadas.
Dabar dešiniųjų gali būti apkaltintas už bendradarbiavimą su JAV. VSD
darbuotojai, prieš dešimtmetį visas jėgas atidavę stiprinant ryšius su
NATO partneriais ir ypač CŽV, be jokių faktų gali būti įtraukti
nepatikimųjų sąrašus.
Šizofreniška situacija kaitinama ir visuomenėje - buvo ar ne tie
kalėjimai. Dar blogiau - tariamų kalėjimų istorija greitai sutaps su
rinkimais, kurie jau nuo šių metų tampa permanentiniais.