Kelias į kaimo mokyklą - per nevilties kemsynus (nuotraukos)

Vos pradėjus ieškoti atsakymų į šiuos klausimus Kauno rajono Girininkų P. Varkalos pagrindinėje mokykloje, vienas po kito vėrėsi kaimo, o ir beveik visos Lietuvos skauduliai. Kas galėjo pagalvoti, kad jų tiek daug gali būti net ne taip toli didmiesčio – Kauno?

Jei 70 proc. Girininkų mokyklos ugdytinių socialiai remtini, o ne vienam iš jų mokykloje sočiau, šilčiau, ramiau ir jaukiau nei namuose, kaip tuomet žmonės gyvena atokiai nuo didesnių miestų – vadinamųjų civilizacijos lopšių, kur galimybių dirbti ir užsidirbti, taigi ir sočiau, švariau, erdviau gyventi, atrodytų, daugiau nei miesteliuose, kaimuose?

Bet kai miesto gyventojai visą algą ar pensiją atiduoda už būsto šildymą ir kitus komunalinius patarnavimus, kyla klausimas, ar jie, jei nepapildys emigrantų gretų, ištvers nepasukę iš nevilties geriančių, sau gyvybę atimančių, pamirštančių, kad vaikas alkanas ar namai nekūrenti, Girininkų ir aplinkinių kaimų, miestelių žmonių gyvenimo keliu?

Nes kam dirbti, vargti, jei trupiniui duonos pašalpą gausi, jos pakaks ir širdgėlai, kad neišeina gyventi, kaip nori, numaldyti?!

Tada ar klausimas apie kaimo vaiko kelią į mokyklą nevirs nuostaba, kaip tokių nevykėlių tauta gebėjo rasti taikų kelią į laisvę, nepriklausomybę ir koks demonas tą kelią vėliau nusėjo tiksinčiomis socialinėmis bombomis?

Sausio 13-osios rytas Girininkų pagrindinėje mokykloje. Languose dega žvakelės – pagarba prieš 20 metų žuvusiesiems už Lietuvos laisvę.

Vieni vaikai žiūri televizorių – jis primena, kaip tankai važiavo pro Vilniaus televizijos bokšto gynėjus, o juos kareiviai šautuvais talžė, – kiti žaidžia, treti vaikštinėja, kalbasi. Vaikus iš kaimų surinkęs ir atvežęs autobusiukas – antrajame reise. Kai jį baigs – kai atveš kitų kaimų vaikus, prasidės pamokos.

Truputis po 9 val. Iš raudono autobusiuko pabyra mokiniai ir nuskuba į klases.

Pokalbyje dalyvauja Girininkų P.Varkalos mokyklos direktorius Gintaras Ringys, Rokų seniūnas Antanas Isoda bei Vilma Omilevičienė, savo vardo individualios autotransporto įmonės savininkė.

– Papasakokite apie kaimo vaiko kelią į mokyklą ir iš jos. Turbūt jis nelengvas, ypač žiemą, kai slidu, pusto?

V.Omilevičienė:

– Kai aš į mokyklą ėjau, tada tai buvo vargas! Iš Kubilių kaimo Šakių rajone pėsčia į Plokščių mokyklą plumpindavau 6 km. Vėliau, praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje, mus, mokinius, veždavo atvira bortine mašina. Oi, prisikratydavome duobėtais žvyrkeliais!

Mano vadovaujamos įmonės autobusiukas Girininkų mokyklos vaikus vežioja devynerius metus. Lig tol atokesnių kaimų, pavyzdžiui, Pavytės, Kairiūkščių, vaikai sušlapdavo, kol 4 km per pusnis į mokyklą atklampodavo. Dabar savivaldybė sudarė sąlygas mokinius atvežti iš kaimų. Nėra ko lyginti anų ir šių laikų kaimo vaikų vargo į mokyklą einant...

G.Ringys: – Autobusiukas šįryt truputį vėliau vaikus atvežė, nes slidu. Nenorėdami rizikuoti vaikų gyvybe, kai gausiai pusto ar kelias apledėjęs, apskritai jų nevežame. Manome, ne bėda, jei tąkart nebus pamokų. Tokia diena šiais mokslo metais pasitaikė viena. Kai važiuoti pavojinga, vairuotojas praneša man. Jei tai patvirtinu, jis telefonu praneša tėvams, kad vaikai nelauktų prie kelio.

Kaimų vaikai mokyklos autobusiuko laukia pagrindiniame kelyje. Iki jo vieni mokiniai eina mažiau, kiti daugiau – iki 0,5-2 km. Esame dėkingi tėvams, ūkininkams, pavyzdžiui, Albinui Beliūnui, padedantiems seniūnijai nuvalyti šalutinius kelius. Deja, pasitaiko tėvų, reikalaujančių, kad seniūnija net neilgą taką nuo namo iki kelio nuvalytų. Štai Kairiūkščių kaimo kelių socialiai remtinų šeimų vaikai eina iki autobusiuko 300 m ilgio sniego taku – visi griebtų ir nuvalytų...… Bet ne – pripratę, kad visi remtų.

Važiuodamas pirmuoju reisu autobusiukas 8.00 val. paima Rokelių, 8.05 val. – Patamulšėlio, 8.10 – Pavytės, 8.25 val. – Kairiūkščių kaimo vaikus. Į mokyklą atveža 8.35 val.

Antruoju reisu surenka kitų kaimų vaikus: 8.45 val. – Linksmakalnio, 8.50 val. – Kudirkų, 8.55 val. – Laukiškių. Per abu reisus sukaria 30 km. Palyginti nedaug. Pamokas pradedame 9 val., tad vaikams nereikia keltis pernelyg anksti.

Kiti spėja į autobusiuką atsikėlę 8 val. Į namus vaikai pradedami vežti 15 val., baigiami – 15.45 val.

A.Isoda: – Seniūnija žiemą stengiasi nuvalyti kelius, kuriais moksleiviai vežami. Su seniūnaičiais numatėme prioritetus – nusprendėme, kad per pūgą nėra prasmės visų kelių valyti – geriau lopams pinigus taupyti. Norėtųsi, kad gyventojai ir patys daugiau pasistengtų dėl savo gerovės.

G.Ringys: – Mokykla labai dėkinga V.Omilevičienei, kad kaimų vaikus atveža.

– Kodėl labai dėkinga? Juk tai moters verslas: savivaldybė sumoka už paslaugą? Kur mokyklos geltonasis autobusiukas?

G.Ringys:

– Dėkingi todėl, kad sunku rasti tokios paslaugos teikėją. Neatsiranda konkurento, kuris vežtų tokiomis sąlygomis – keliai labai prasti.

V.Omilevičienė: – Keliai labai sunkūs – nepravažiuojami, todėl technika lūžta. Kuras dienomis, ne metais brangsta, o savivaldybė už jį moka senuoju tarifu – 2,32 Lt, koks buvo pasirašant sutartį. O kiek kainuoja detalės?! Sunkmetis Lietuvoje – Vyriausybė sumažino biudžetą savivaldybėms, pensinininkams pensijas, motinoms išmokas mažina – kasmet taupoma?!

G.Ringys: – Jei ne sunkmetis, šįmet būtume gavę geltonąjį autobusiuką. Savivaldybė pernai gavo tik vieną.

A.Isoda: – Girdėjau pretenzijų dėl autobusiuko, kuriuo vežami Girininkų mokyklos vaikai, – tikrai nenaujas. Naujo geltonojo autobusiuko techninės galimybės, pavyzdžiui, šoninio slydimo kontrolė geriau įveiktų kelio kliūtis.

G Ringys: – Turėdami savo transporto priemonę galėtume vaikus nuvežti pasižmonėti ir į Kauną – juk čia pat.

- Nes esu savo krašto patriotė – jei ėmeisi darbo, turi atlikti gerai! Ką darysi, jei valstybė taip nusigyveno. Nuostolius susigrąžinu dideliais autobusais.

G.Ringys: – Autobusiukas vežioja 50 vaikų. Mokykloje mokosi 111 vaikų, 70 proc. – iš socialiai remtinų šeimų: daugiavaikių, bedarbių. Skurdas ir vargas jose. Vienoje šeimoje – net 11 vaikų, iš jų 9 lanko mokyklą.

Dažnoje daugiavaikėje šeimoje – labai prastos gyvenimo sąlygos: ankšta, vaikai neturi kur ruošti pamokų, dar girtas tėvas triukšmą kelia. Neretai geria ir motina. Kai viena mergaitė neatėjo į mokyklą, pasirodo, mama buvo girta – neleido, liepė prižiūrėti sesutę.

Vienos šeimos tris vaikus vakar išvežėmė į Kulautuvos sanatorinę mokyklą, kad atsigautų. Jų tėvas geria, o mama pasikorusi. Dėl tėvų bedarbystės vaikai – nebūtinai iš daugiavaikų šeimų – neturi batų, striukių, mokymosi priemonių.

Kasmet seniūnija socialiai remtinoms šeimoms skiria apie 200 Lt pasiruošti mokyklai. Tėvai su socialiniu darbuotoju vyksta į prekybos centrą ir perka, ko reikia, – vienam vaikui gal pirštinių, kitam – sportbačių.

Kartais seniūnas apsipirkti paveža. Tėvai įsivaizduoja, kad viso to ir užtenka vaikui – daugiau neperka.

V.Omilevičienė: – Pažįstu kaimuose šeimų, kur motinos nekreipia dėmesio į vaikus – net palieka juos ir išeina gyventi kitur. Viena paliko keturis vaikus.

A.Isoda: – O kita turi aštuonis ir nė vieno neaugina.

– Kodėl žmogus virsta nebe žmogumi?

A.Isoda:

– Gal žmonės pernelyg nusivylę, stygius parklupdo. Problema ir ta, kad socialinės rizikos šeimos neintegruotos į visuomenę – nėra kas joms padeda atsikelti. Tarkim, yra kaimų-rezervatų, kur nemažai socialinių būstų. Jų gyventojai, taigi ir vaikai nelabai ką gero mato.

Blogis suėjęs į krūvą. Tik vienetai nedegraduoja iš gyvenančiųjų tokioje aplinkoje! Kitose seniūnijose dalis žmonių neblogai gyvena, tačiau dauguma pasiduoda blogai įtakai.

Kaip dažnai moterys, turinčios aštuonis ar šešis vaikus, parazituoja: vis prašo pašalpų, slėpdamos, jog turi vyrus. Tokiais atvejais pašalpų sistema galėtų būti kitokia. Tarkim, už jas reikėtų eiti į viešuosius darbus.

Žmonės atsisako dirbti už minimumą, teigdami, jog geriau rinks metalo laužą, nei dirbs už tokį atlygį.

Kita vertus, viešųjų darbų negalime duoti tiems, kas jų nori. Išsigimė socialinės paramos programos.

G.Ringys: – Daugeliui mokinių net geriau, kad tenka palaukti, kol autobusiukas parveš namo, nes ką juose mato? Laukdami mokykloje jie ramiai paruošia pamokas, žaidžia stalo tenisą, lanko būrelius, gauna pietus – pavalgo vienintelį kartą per dieną.

Bet yra ir labai tvarkingų daugiavaikių šeimų. Pavyzdžiui, Jūratės Diedonytės. Moteris su draugu augina aštuonis vaikus. Vyresnioji dukra, norėdama įstoti į aukštąją mokyklą, anksti keliasi, kad pasiektų gimnaziją Kaune.

A. Isoda: – Ne vienos kaimiškos vietovės šeimos tėvai, norėdami, kad vaikai gautų geresnį išsilavinimą, juos leidžia į mokyklas mieste. Liūdna, kad kaimai tuštėja žmonėms emigruojant arba degraduojant.

V. Omilevičienė: – Tragedija, ir nieko nepakeisi.

A. Isoda: – Manau, krizė baigsis. Kaime daugės sąmoningų, verslą kuriančių žmonių, stiprės ūkininkai. Bet verslui pradėti reikia finansų. Džiugu būtų, jei cechai čia atsirastų. Kaime netrūksta darbų pas ūkinininkus, bet jie darbymečiu neranda, kas talkintų. Kam dirbti, jei pašalpą gauni?!. Žmonės nesistengia savo gyvenimo taisyti – savo situacijos gerinti.

– Taigi provincijos mokyklos tampa dar ir socialiai nuskriaustų vaikų užuovėjomis. Bet jos naikinamos... Ko dar netenkama panaikinus kaimo vietovėje mokyklą?

A.Isoda:

– Uždaryti mokyklą reiškia panaikinti kaimą. Pasakysiu pavyzdį iš savo krašto: Kauno r. Taurakiemio seniūnijos Dobilijos kaimas sunyko uždarius jo pradinę mokyklą. Nes žmonės kėlėsi į gyvenvietę, kad vaikams būtų arti mokykla. Ir Margininkų kaime uždarius mokyklą sumažėjo gyventojų. Mokykla – patogumas, traukos centras.

G.Ringys: – Net vasarą mūsų mokyklos Žalioji klasė pilna Girininkų ir aplinkinių kaimų vaikų, jaunimo. Jei jie čia nieko nelaužo, nešiukšlina, vadinasi, to jiems reikia. Kultūros centro Girininkuose nėra.

A.Isoda: – Uždarius Girininkų mokyklą jos vaikams socialiai sunku būtų pritapti miesto, priemiesčio mokyklose. Nes skurdžiau apsirengę ir pan. Kaimo mokyklėlėse vaikai nuoširdesni, saugesni, dažniau nei miesto pastebimi mokytojų.

Visi: – Kad tik neuždarinėtų kaimo mokyklų!

A.Isoda: – Nereikėtų suvienodinti vadinamųjų mokinių krepšelių – mieste jie turėtų būti vienokie, kaime – kitokie. Optimizuojant mokyklų tinklą reikėtų jautriai žiūrėti į kaimą – neuždarinėti mokyklos, teisinantis, neva per brangu ją išlaikyti, todėl mokinius geriau pavežėti į kitą mokyklą.

G.Ringys: – Kaip nustatė ribą, jog kaimo mokykloje negalima klasės formuoti, kai mokinių mažiau nei 10, taip ir laikosi.

A.Isoda: – Taip pat svarbu nekurti socialinių būstų rezervatų. Socialinė bomba sprogsta, jei daugiabutyje gyvena daug socialinės rizikos šeimų. Jei viena tokia šeima – gal nesprogs.

Apsilankykime socialiniuose būstuose, pažiūrėkime, kokia individualių būstų, kur auga Girininkų mokyklos vaikai, aplinka.

Socialinis būstas Girininkuose. Dviaukštis mūrinis dviejų laiptinių namas. Viena laiptinė – be lauko durų. Žengiame į ją. Prišnerkšta. Kvapai vimdo.

Kaminskų butas antrajame aukšte. Duris atidaro devyniolikmetė Dovilė Kaminskaitė su sūneliu ant rankų. Kitas sūnus glaustosi apie kojas. Du kambariai ir virtuvėlė, o gyvena aštuoniese.

Vonios nėra, nes namo gyventojai negali sudėti po tūkstantį litų vamzdynui; vanduo atvestas iki namo. Tad neša vandenį iš šulinio. Neša ir Dovilė, nes tėvas, pasak jos, nenori nešti.

Jaunutė moteris pasakoja, jog mama prieš 4 metus girta pasikorė rūsyje. Paliko penkis nepilnamečius vaikus. Mažiausiajam, dukrytei, buvo penkeri, vyriausiajai, Emilijai, – šešiolika. Dabar Emilija Anglijoje. Nori vasarą ten išsivežti mokyklinukus brolį, abi sesutes ir auginti.

Ketina priglausti ir tėvą – gal ten atsitiestų? Jam 42 metai, puikus elektrikas. Visiškai palūžo netekęs darbo. Prašvilpia vaikų pašalpas. Dovilė savos pašalpos ir dirbančio draugo pinigais maitino brolį, sesutes. Dabar jie Kulautuvoje. Mokykla pasirūpino, kad ten per du mėnesius atsigautų: masažai, geras maistas.

Po būstus lydįs direktorius G. Ringys priduria, jog Kaminskiukai jau antrą kartą Kulautuvoje, o Emilija – labai gabi: jos, tada mokinės, piešinys respublikiniame konkurse „Žiemos pasaka“ išrinktas gražiausiu ir išleistas atviruku. Mergaitė pelnė čekį apsipirkti. Kai buvo parvykusi iš Anglijos, apipirko šeimą, apkuopė.

Dovilė tęsia, jog ji nuotoliniu būdu mokosi Vilkijos žemės ūkio mokykloje – būsima referentė (sekretorė). Kokie geri pedagogai: stipendiją „padarė“, 100 Lt pridėjo, sūneliams sauskelnių davė.

„Nemiegojusi į mokyklą eidavau, kai tėvai pjaudavosi, triukšmaudavo. Prašiau tėvelio: „Tvarkytis – gal kitą žmoną gausi.“ O jis: „Kas į tokį bomžyną eis gyventi?“ Nesitvarko – įpratęs, kad viskuo rūpinčiausi.

Brolis neklauso manęs. Ir Emilijai nėra dėkingas, kad kompiuterį atsiuntė, kitaip rūpinasi. Lepūnas: piršto nepakrutins, nes tėvas – ne autoritetas... Pakentėsiu iki vasaros – kol kas nesinuomoju su draugu mieste buto, nes gaila palikti brolį, sesutes, – sako Dovilė, ankstyvą motinystę laikanti jaunystės klaida. - Jei vaikų neturėčiau, tik mokyčiausi, tobulėčiau.“

Kiti socialiniai būstai – mediniame dviaukščiame name Kairiūkščių kaime. Laiptinė tvarkinga, tik lubos užgriūti grasina. Keturių vaikų mama Lina Žemaitienė, gyvenanti dviejų kambarių bute be vonios, vandentiekio, sako: „Seniūnija duotų plokštę, vyras prikaltų.“ Moteris už vaikus gauna 200 Lt pašalpą. Nedaug, nes vyras dirba.

Jos mama, viena auginusi tris dukras, gyvena aukštu žemiau. Girininkų pagrindinės mokyklos pedagogė Diana Gavėnienė Linai duodavusi pinigų ekskursijoms, o sesei kita mokytoja – šviesaus atminimo Nijolė Mikelaitienė nupirkdavusi pratybų sąsiuvinius. Kodėl L. Žemaitienė nebaigė vidurinės mokyklos?

„Kai Girininkuose neleido formuoti 9 klasės, nes joje per mažai buvo vaikų, nenorėjau važinėti į Rokus, nes kad į juos patekčiau, turėjau 3 km nusigauti iki Girininkų ir iš jų važiuoti ten. Nebuvo pinigų keliui, be to, aš, kaimo vaikas, nenorėjau skurdumu išsiskirti iš Rokų moksleivių. Vien uniformos be 200-300 Lt neįsigysi. Kai kitais metais 9 klasė Girininkuose atsirado, mokslą tęsiau.

Mokytojos sūpavo mano vaiką, kai laikiau egzaminus – pagimdžiau balandį“.

Už kelių žingsnių - vienaaukštis medinis namas. Pusėje jo gyvena Jūratės Diedonytės šeima. Jaukia, gaivia šiluma būstas dvelkia. Labai tvarkinga – neįtarsi, kad aštuoni vaikai auga. Dukra Sandra į „Saulės“ gimnaziją Kaune keliasi 5.45 val. Iš namų išeina 6.10 val.

„Aš arba vyras lydime 2 km iki sustojimo. Grįžta 16.00 val. arba 18.30 val. Visi pavargsta, jei nori mokslo“, – sako moteris. Ji labai dėkinga Girininkų mokyklos direktoriui G. Ringiui už parūpintą būstą. Kai turtingo knygnešio Petro Varkalos anūkas susigrąžino namą, kuriame jos šeima gyveno, ankstesnis seniūnas niekuo negalėjo padėti į gatvę išmestai gausiai šeimai.

Kur moteris eis? Pas G. Ringį. Jis su moterimi – pas Kauno r. merą! Ir skyrė apleisto namo dalį Kairiūkščiuose. Moteris su vyru ją suremontavo, net daugiau ploto nusipirko. Šeima didelių pašalpų negauna, nes vaikų tėvas stengiasi, dirba. Išlydėdama J. Diedonytė sako davusi kaimynei, daugiavaikei mamai, žemės lysvukėms. Kur tau užsiaugins svogūniukų, ridikiukų! Pripratusi nuo mažens, kad kiti ant lėkštutės visko atneša – nuo mažens matė, kad mamą visi šelpia.

Laukiškių kaimas. Prienų rajono, bet prisišliejęs prie Girininkų. Todėl jų, ne Išlaužo, mokyklą lanko Aušros Čepeliauskienės keturi vaikai. Penktasis – kūdikis. Moters šeima su vyro mama gyvena pastarosios namo dalyje. Aštuoni žmonės dviejuose pereinamuose kambariuose. Juose ir virtuvėje, vonioje, kur maudomasi šildytu šulinio vandeniu, reikia remonto. Kadangi Aušra su vyru nedirba, jų šeima gauna 2700 Lt pašalpų. Dirba 3 ha žemės, laiko 5 kiaules, 2 karves, ančių, vištų.

Anyta spaudžia sūrius ir veža į Kauno turgų. Jį pasiekia iki Išlaužo nuėjusi 3 km ir sėdusi į autobusą. „Iš Laukiškių nėra kaip nuvykti nei į Girininkus, nei į Išlaužą, nes Prienų r. savivaldybė „nuėmė“ maršrutinį transportą“, – sako A. Čepeliauskienė. Daug ko reikia – ir remonto, ir naujo šaldytuvo, ir naujos dujinės viryklės. Bet... Kiek šienavimas kainuoja ir t. t.! Vyras neįstengia technikos nusipirkti.

Dėl galimybės kaime užsidirbti lėšų moteris svarsto taip: „Pas ūkininką dirbsi kaip arklys, savo daržų nespėjęs prižiūrėti, ir tik 20 Lt per dieną gausi! Arklį bent pašeria! Bet ir ūkininkai ne per turtingi.“

Baigėsi pamokos Girininkų mokykloje. Vaikai lūkuriuoja autobusiuko. Nekalbūs. Vienas pradinukas prisipažįsta mamos paliktas, kai buvo dvejų metukų. Augina dėdė, tėtis ir sesė. Vaikas sako, jog vis dėlto būtų geriau, jei namus greičiau pasiektų, užuot ilgai lūkuriavęs mokykloje: „Juk šeima…“

Pedagogės patvirtina, jog, oi, kiek daug skurdo akelių kasdien į jas žvelgia. Vaikai ir išblyškę, nes neprivalgę, ir neišsimiegoję. Kaip išsimiegosi, kai tėvai naktį pešasi ar šalia naujagimis klykia? Mokytojos ugdytiniams ir mokymosi priemonių nuperka, ir pinigų ekskursijoms skolina, negrąžintinai... Reti esą tokie atvejai, kaip šis: „Neringa Diedonytė priėjusi džiaugiasi, kad tėvelis uždirbo pinigėlių, ir vardija, jog už juos darysią tą ir aną.“

Mokyklai 22 metus vadovaujantis direktorius G.Ringys pastebi, jog pagrindinė kaimo skaudulių priežastis – nedarbas: „Išdraskė kolūkius, pas mus – ir žvėrelių fermas. Reikėjo švelniau pertvarkas daryti. Kasmet mūsų moksleivių šeimų padėtis tik blogėja“.