Šventes per daug greitai, bet įprastai, pakeitė kasdienybė. Iššaudėme fejerverkus ir šampaną, o bažnyčiose nebeliko nei „betliejų“, nei eglučių, nei prekybos centrams būdingų eilių. Nurimus erzeliui, supratome, kad jau Naujieji, kad vėl viskas iš naujo, bet taip pat, kaip ir anksčiau.
Tokia pat kaip ir pernai pilka realybė su trumpomis prošvaistėmis ir ilgais užtėmiais. Ir toji spindinti žvaigždelė, Betliejaus laukų piemenis ir išminčius iš Rytų šalies kadaise atvedusi pas gimusį Mesiją, atrodo, jau seniai užgeso. Net Biblijos skaitiniai, trumpam paguodę ir pradžiuginę, vėl kalba apie senas kaip pasaulis nelaimes.
Štai Jonas Krikštytojas, pranašas, kuriam buvo lemta sulaukti ateinančio Mesijo, didžiausias, anot paties Jėzaus, iš visų, kada nors „gimusių iš moterų“, suimtas. Nepatiko jis karaliui Erodui. Per daug tiesus buvo, nekeliaklupsčiavo nei prieš religinį, nei prieš politinį to meto elitą.
Tuo tarpu Jėzus persikelia į Kafarnaumą ir ima kviesti žmones į atsivertimą, į radikalų perversmą, prasidedantį širdyje ir keičiantį visą asmenį bei jo gyvenimą, ką iki Jėzaus, beje, darė ir Jonas Krikštytojas.
Tačiau Mokytojas iš Nazareto neapsiriboja tik raginimu atsiversti, pasikeisti, jis skelbia, kad prisiartino Dangaus Karalystė. Būtent tuo jo Evangelija ir skiriasi tiek nuo Jono, tiek nuo ankstesnių Izraelio pranašų mokymo. Todėl ji ir yra Geroji naujiena (graikų kalba – „Euangelion“).
Turbūt šioje vietoje būtų ne pro šalį įterpti trumpą įvadą į Evangeliją pagal Matą. Jos autorius, iš judėjų kilęs krikščionis, kreipėsi į savo tautiečius. Todėl joje tiek daug užuominų į hebrajų Bibliją, krikščionių paprastai vadinamą Senuoju testamentu (kaip ir šiame epizode įpinta aliuzija į pranašo Izaijo knygą apie Zabuloną, Neftalį ir Galilėją, apie tamsybėse suspindusią šviesybę – tai ne šiaip koks lyrinis „nukrypimas“, o priminimas, kad tai, apie ką kalbėjo Izaijas, įvyko Jėzuje).
Kilęs iš judėjų Matas kalba ne apie Dievo, kurio vardo be reikalo minėti negalima, bet apie Dangaus Karalystę. O, pavyzdžiui, Evangelijos pagal Morkų autorius, kreipęsis į platesnę auditoriją, rašė kiek kitaip, daug trumpiau, neminėdamas pranašo Izaijo knygos, nei vietovardžių, o ir Mesijo karalystę vadina ne dangaus, bet Dievo karalyste: „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė...“ (plg. Evangelija pagal Morkų 1 sk. 14-15 eil.).
Taigi toji karalystė, apie kurią nuo seno svajojo jo tauta, jau prisiartino, tvirtino Mokytojas iš Nazareto.
Tačiau, skaitydamas šį Evangelijos epizodą, negaliu nepastebėti vieno prieštaravimo logikai, sveikam protui, patirčiai. Juk šios karalystės atėjimui ir jos skelbimui tai buvo kaip tik nepalankus metas. Jono Krikštytojo mokiniai sutrikę. Ir ne tik jie. Pas jį, kaip rašoma Evangelijoje pagal Matą, rinkdavosi „Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė“ (Mt 3, 5). Tai buvo tautoje gerai žinomas ir gerbiamas žmogus („Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo liaudies, kuri laikė jį pranašu“ (Mt 14, 5), bet valdovo nurodymu jis suimamas.
Regis, kaip tik tuo metu, kai belieka tik susigūžus tylėti arba raudoti ir sielvartauti, Jėzus ima skelbti „gerąją naujieną“ apie tai, kad prisiartino Dangaus Karalystė. Trumpai tariant, ilgai laukta triumfo valanda išmušė. Argi ne paradoksas?
Atrodo, Jėzus elgiasi labai neadekvačiai. Kaip ir daugeliu kitų atvejų. Įžengęs į sinagogos vyresniojo namus, kuriuose susirinkę žmonės apraudos mirusią šeimininko dukrą, Jėzus priekaištaus verkiantiems žmonėms: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“ (Mk 5, 39). Kai ligos patale gulinčio Lozoriaus seserys prašys Jėzaus, kad šis atskubėtų ir išgelbėtų jų brolį, tas, kuriame jos regėjo savo paskutinę viltį, kažkodėl dels, leisdamas jam numirti, o tik po to gelbės.
Išgydęs ligonius, Jėzus reikalaus, kad tie niekam nepasakotų apie įvykusius stebuklus, pasitrauks nuošaliai nuo žmonių, kai šie norės jį paskelbti savo karaliumi. Galiausiai, kai Jeruzalėje susirinkusios minios pasitiks jį kaip Mesiją, jis pasirinks ne valdovo sostą ir netgi ne šventyklą, bet kryžių, ant kurio būdavo kryžiuojami didžiausi nusikaltėliai. Kvailelis? Pranašas? Dievo žmogus?
Jėzus skelbė, kad prisiartino dangus (Vėliau, kaip pasakojama Evangelijoje pagal Luką, „fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė“, Jėzus atsakys: „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“, Lk 17, 20-21.) O mes vis dar manome, kad ten veda mirtis. Kad į dangų pakliūsime tik tada, kai mus, išsirengusius iš „žemiško kūno“ ir atlikusius visas Teisėjo skirtas bausmes, į jį įleis gerasis vartininkas Petras.
Nejaugi ne? Juk nuo mažens girdime, kad dangus – tai atlygis už gerus darbus, skirtas tik tobuliesiems, nusipelniusiems jo savo žygdarbiais. Tačiau Jėzus iš Nazareto sako, kad yra visai ne taip. Dangus jau yra tarp mūsų. Kai žmogus ištiesia pagalbos ranką kitam žmogui, net jeigu tai būtų jo priešas. Kai, patyręs smūgį į vieną skruostą, atsuka kitą (ne todėl, kad kvailas ar silpnas, ir kitos išeities nėra, bet priešingai – todėl, kad stiprus), kai atleidžia savo kaltininkams ir neskaičiuoja, kelintą kartą. Kai meilė būna stipresnė net už mirtį.
Blaivus protas, kurio galbūt dar šiek tiek turiu, man sako, kad tai naivu. Ir taip rašyti, ir tikėtis. Tai niekas kitas kaip fantazijos, kuriomis jau netiki net pradinukai. Juk taip nebūna, nebent tik pasakose.
Sutinku, atpažinti dangų čia, kur kasdien liejasi ašaros ir netyla raudos, kur kančia kaip šešėlis lydi žmogų nuo pirmos iki paskutinės gyvenimo dienos, nėra taip paprasta. Būna, kad tai, kas vyksta čia, labiau panašu į pragarą nei į dangų, o visos kalbos apie dangaus ar Dievo Karalystę skamba kaip eilinė utopija, jei tik ne pasityčiojimas iš nelaimingųjų.
Ir nieko keista, kad Friedrichas Nietzschė savo herojaus lūpomis pareiškė, kad Dievas mirė. Iš abejingų – Dievui ir žmogui – širdžių to neišgirsi. Juk ir Jėzus kadaise nuo kryžiaus šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46).
Ir tai – nieko nuostabaus. Juolab, kad išgirdus žodį „karalystė“ mūsų vaizduotė ima dėlioti sąmonėje, o gal giliai pasąmonėje, nuo mažų dienų sukauptus mozaikos fragmentus - auksu žėrinčias karūnas, skeptrus, sostus, kalavijus, saulėje spindinčius rūmų bokštus, kalavijus ir kitus atributus.
Todėl, norint atpažinti Dangaus Karalystę, regėjimo nepakanka. Tam reikia daugiau negu skvarbaus žvilgsnio ir aštraus proto. Reikia geros širdies ir gerų rankų.
Širdies, kurios argumentai būtų stipresni už šaltą logiką, ir rankų, kurios nepailstų daryti gera net jeigu už tai būtų kalamos prie kryžiaus. Reikia ir tikėjimo, kad gėris, tegul tai būna tylus paguodos žodis liūdinčiam, yra stipresnis už ginkluotą kariauną, kad kiekvienas geras poelgis yra žingsnis į dangaus karalystę, kad brangiausia yra tai, ko nenupirksi už jokius pinigus.
Atėjo metas, jau prieš du tūkstančius metų bylojo Jėzus iš Nazareto. Laukdami, kada išmuš laimės valanda, ir svajodami apie kitokią Dangaus Karalystę, ieškodami jos kur nors kitur, matysime ją kaip savo ausis.