„Kur ta Lietuva?” Laikraštyje perskaitęs darbo skelbimą, prieš penkerius metus suko galvą Indijos sostinėje Delyje gyvenęs Chanderas Shekharas.
Jaunuolis nuskubėjo į knygyną ir nusipirko pasaulio žemėlapį. „Atrodo, kažkur Europoje. Tinka”, – tąkart nusprendė studentas ir susiruošė į tolimą kelionę.
Šiandien 25 metų Ch.Shekharas kalba lietuviškai, gali papasakoti legendą apie geležinį vilką ir kuria verslo planus.
– Į Lietuvą atskridote iš karštos Indijos, iš milžiniško Delio atsidūrėte nedideliame Vilniuje. Kaip jautėtės pirmomis dienomis? – „Sostinė” paklausė neseniai indiško maisto restoranui pradėjusio vadovauti Ch.Shekharo.
– Iš tiesų laikraštyje radęs darbo pasiūlymą Lietuvoje dirbti virėju, net neįsivaizdavau, kur yra tokia šalis. Bet čia man iš karto patiko.
Jūs gyvenate šaltoje šalyje, todėl jums norisi važiuoti ten, kur visada šilta.
Ten, kur gyvenau aš, visą laiką karšta, todėl labai norėjosi šalčio. Man tikrai labai patinka šaltis.
Per kelerius metus aplankiau kaimynines šalis – Latviją, Estiją, Rusiją, Lenkiją. Nežinau kodėl, bet man labiausiai patinka Lietuva.
Mane žavi Lietuvos istorija. Šalis maža, bet labai sena.
– Kaip jums sekėsi pradėti dirbti?
– Įsidarbinau restorane „Sues Indian Raja” ir jame ketverius metus dirbau virėju.
Dirbau labai daug ir sunkiai – šešias dienas per savaitę, kartais net po 16 valandų per dieną.
Virėjo darbas man jau buvo žinomas.
Prieš tai Delyje dirbau penkių žvaigždučių viešbutyje vadybininku.
Vėliau šiek tiek dirbau Dubajuje, bet ten gyvenome neilgai, nes nepatiko mano motinai.
Dirbdamas ir bendraudamas su draugais išmokau lietuviškai. Pirmieji žodžiai buvo „pienas”, „druska”, įvairių daržovių pavadinimai.
Neseniai aptikau gerą darbo pasiūlymą Londone, bet man labai patinka Vilniuje, todėl su draugu nusprendėme čia atidaryti savo restoraną.
Dabar tikiuosi išlaikyti valstybinį lietuvių kalbos bei Konstitucijos egzaminus ir gauti leidimą čia gyventi nuolat.
– Tad iš virėjo tapote verslininku?
– Tikrai, turiu ir diplomą. Indijoje studijavau politikos ir verslo mokslus. Iki šiol Delyje tebesimokau turizmo vadybos.
Ketinau studijuoti Vilniuje, tačiau studijos čia man buvo per brangios.
Nors esu restorano savininkas, vis tiek pats dar dirbu virtuvėje. Atsivežti kitą virėją iš Indijos labai brangu, o lietuvius dar reikia mokyti. Dabar baigiame mokyti vieną merginą.
Nors esu restorano savininkas, pats aptarnauju klientus, visada paklausiu jų nuomonės apie patiektą maistą.
Man nepriimtinas požiūris: „Aš – savininkas, todėl neturiu su jumis bendrauti.” Klientas man – karalius, o mes turime jam tarnauti.
Noriu, kad žmonės ne tik pavalgytų, bet ir šypsotųsi, pasijustų lyg mūsų šeimos nariai.
Išgirdę, kad kalbu lietuviškai, su manimi noriai bendrauja ir kiti. Jie klausia, iš kur esu, kaip man sekasi. Aš visada atsakau: „Gerai.”
– Ar iš tiesų jums visada gyvenime gerai?
– Dauguma indų – optimistai. Jie šypsosi net gyvendami gatvėje.
Pažinojau vieną draugišką, bet skurdžiai gyvenančią šeimą. Vyras labai norėjo nusivesti žmoną į kino teatrą. Praėjo diena, savaitė, metai, kiti, o pinigų vis pritrūkdavo. Į kiną jie nuėjo po ketverių metų.
– Kokią svajonę turite jūs?
– Aš taip pat ketverius metus svajoju nuvažiuoti į festivalį „Be2gether” Norviliškėse (Šalčininkų r.).
Pirmais metais jį pražiopsojau, antraisiais nusipirkau bilietą, bet tuo metu turėjau išvykti, trečiaisiais vėl nusipirkau bilietą, bet negalėjau pasiimti atostogų.
Tas pat pasikartojo ir pernai. Bet aš vis tiek nuvažiuosiu į šį festivalį.
Turiu ir kitokių svajonių. Dabar mūsų restorane dirba penki žmonės.
Jei mums gerai seksis, norėtume atidaryti daugiau restoranų ir sukurti naujų darbo vietų.
Jau esu nusižiūrėjęs penkias ar šešias vietas, tik nuoma per brangi.
Dar turiu idėją paremti vėžiu sergančius žmones. Mums sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi jauni, bet sergantys žmonės. Noriu, kad ir jie nusišypsotų.
Tuos, kuriems tikrai reikia ramybės, pakviečiau į nemokamus jogos kursus. Kol kas jų nereklamuojame – renkasi labai nedidelė grupė žmonių.
– Kokį įspūdį padarė Vilniaus gyventojai?
– Žmonės man labai draugiški. Kartais girdžiu piktų ar pašaipių žodžių, bet manau, kad netolerantiškų žmonių yra gal tik 5 ar 10 procentų.
Į juos nekreipiu dėmesio ir pats niekada nesu patekęs į nemalonias situacijas.
Iš visų mano draugų Vilniuje gal tik 5 procentus sudaro indai, britai ir australai. Visi kiti – lietuviai.
Man atrodo, mes šiek tiek panašūs – ramūs ir romantiški. Tik vilniečiai per daug pesimistiški. Didžiausia problema – jie visada savo gyvenimo sąlygas lygina su geriau gyvenančiomis šalimis. Indijoje daug žmonių skursta, bet mes nepavydime tiems, kurie gyvena geriau.
– Indijos miestuose nėra naktinių klubų, ar juos pamėgote gyvendamas Vilniuje?
– Indijoje jų nėra dėl to, kad dauguma žmonių laisvalaikį pratę leisti su šeima. Vaikai būna su tėvais ir privalo jų klausyti, todėl vakarais nesibasto po miestą. Ten neįmanoma ilgesniam laikui į namus parsivesti draugų ar draugių.
Gyvenimas kartu prasideda tik po vestuvių. Vilniuje aplankiau keletą naktinių klubų, bet jais nesusižavėjau. Tokioms pramogoms gaila laiko.