Amerikietis pilotas tapo genties globojamu ir ginamu saviškiu. Tuo tarpu japonai, kurie puolė amerikiečio piloto ieškoti Okeanijos salos džiunglėse, liko be galvų. Japonai buvo minėtos genties priešai.
Tačiau galvas jiems kapojo ne todėl, kad japonai žiauriai elgėsi su salos gyventojais.
O todėl, kad japonai atėmė iš jų galimybę praktikuoti krikščionių tikėjimą, kurį jiems atnešė misionierius iš Amerikos.
Mat, salos okupantai japonai nužudė misionierių; ir čiabuviai prarado galimybę dalyvauti šventųjų Mišių Aukoje. Jiems teko grįžti prie senų genties įpročių – tenkinti juos draskantį kraujo troškimą. Aišku, neapykantos objektu tapo okupantai - japonų kariai.
Būtent jų galvas čiabuviai, žudę anuos užklydusius į džiungles iš pasalų, ir kapojo. Priešų galvas vėliau nešiojo po gyvenvietę – kad visi gentainiai, nuo mažiausio iki seniausio, patenkintų aukos kraujo troškimą.
Štai tokia istorija. Pasirodo, misionieriaus atneštas tikėjimas patenkino šiais genčiai būdingą instinktą. Tai yra, nekruvina Viešpaties Auka ir Viešpaties krauju perkeistas vyno šlakelis patenkino šios genties narių kraujo besotystę, ir jie liovėsi užmušinėti savo priešus dėl juos draskančio kraujo troškimo.
Įdomi istorija. Ir štai verčiu kitą šeštadieninio laikraščio puslapį. Ieškau ne naujos istorijos, bet televizijos programos. Ketinu šiandien nelįsti laukan ir žiopsoti ką nors įdomaus visą mielą vakarą. Aha... melodrama, detektyvas, veiksmo filmas.
Pažiūrėkime, kokie gi aktoriai vaidina. Aišku, geriausi – veiksmo filmuose: Rembo, Terminatorius, Kietas riešutėlis, Mechanikas, Užmušk Bilą... Geriausi, nes, žinia, jie stipriausi, gražiausi ir jie tikrai laimės. Paklos savo priešų daugybę ir laimės.
Įdomu, kiek kraujo litrų yra išliejama šiuose filmuose penktadienio vakarais?! Suprantama, lieja raudonus dažus. Tačiau, kai žiopsome į jų liejimą, apie dažus mes visai ir negalvojame. Tiesiog džiūgaujame, kai herojus pagaliau perkanda vienai ar kitai padugnei gerklę, širdingai lieja kraują už nekaltuosius, už savo šalies laisvę ar visos žmonijos gėrį.
Į pergalę filmo žiūrėtojus vedančios egzekucijos metu apima tikras azartas, sakyčiau, net laimės jausmas. Ypač tada, kai kraujas šnypščia ir teka upeliais iš nukirsdinto lavono.
Ar yra skirtumas tarp anų čiabuvių ir čionykščių mielų televizijos žiūrovų? Juk anie Okeanijos čiabuviai televizijos anuomet neturėjo ir jiems kaži kaip reikėjo pasitenkinti. Taigi, ar yra skirtumas tarp šiuolaikinės televizijos žiūrovų, Okeanijos čiabuvių II pasaulinio karo metais ir nacių koncentracijos stovyklų galvažudžių?! Skirtumas, matyt, tėra tik skirtume tarp faktų realumo ir virtualumo; tačiau troškimas, akivaizdu, yra tas pats. Jis yra manyje ir tavyje, anuomet ir dabar, rytoj ir visada...
Pripažinkime, šiuolaikinė Europa ir visas pasaulis tiesiog garbina kraujo liejimą ... Kitaip brangių kraujo liejimo scenų kūrėjai nieko neuždirbtų. Pelnas didelis, nes paklausa milžiniška.
Štai čia ir kyla klausimas apie kraujo ištroškusią žmogaus prigimtį. Kodėl ji tokia besotė ir žiauri?
...atsiminkime tą minią, kuri skandavo: „Ant Kryžiaus jį! Ant Kryžiaus!“ Ji irgi tenorėjo pasisotinti Teisiojo krauju. Okeanijos čiabuviai, matyt, taip pat. Pasisotino ir nurimo. O nebegalėjo pasisotinti Teisiojo kraujo taurę, vėl buvo pralietas kaltų žmonių kraujas...
Štai, kas būna, kai žmogus netenka Šventų Mišių malonės. Kapojamos galvos ir liejamas kaltų žmonių kraujas.
Kodėl tokia kraujuota žmogaus prigimtis?