Neseniai atšventėme Kalėdas, kuriose dangiškos šviesos nužengimo į pasaulio tamsą motyvas yra stipriai išreikštas ir nepalieka vietos nepagrįstam optimizmui: žmonių širdyse ir visuomenėje dažnai vyrauja tamsa. Krikščionių susiskaldymas ir nuodėmės įrodo, kad tamsos šešėliai dengia ir atskirų asmenų, bendruomenių bei jų vadovų gyvenimo tikrovę.
Biblijoje daugeliu simbolių perteikiama viena Bažnyčios idėja: „Tegul visi bus viena“ (J 17, 21–23). Apaštalas Paulius savo laiškuose išreiškia pirminės Bažnyčios siekį išsaugoti vienybę kaip konstitutyvinę Bažnyčios sąlygą, kadangi yra vienas Dievas, vienas šaltinis, vienas steigėjas, vienas pašaukimas ir vienas išsipildymas, vienas krikštas ir vienas išganymas.
Nikėjos-Konstantinopolio visuotinis susirinkimas 381 m. į tikėjimo išpažinimo formulę įrašė esminius Bažnyčios požymius: viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė. Ir čia jos vienybė turi pasireikšti ir iš vidaus, ir išoriškai, istoriškai, ir aktualiai. Kristus neįsteigė atskirų ir skirtingų bažnyčių. Jei taip teigtume, akivaizdžiai nusikalstume atskleistam Dievo planui, jo valiai.
Tačiau tikrovėje globalinis Bažnyčios susiskaldymas tęsiasi jau visą tūkstantmetį, todėl perspėjamai nuskamba jos steigėjo žodžiai: „Kiekviena susiskaldžiusi karalystė pasmerkta žlugti...“ (Plg. Mt 12, 25). Dažniausios bažnytinių skilimų priežastys yra erezijos, papiktinimai, vidiniai konfliktai, ypač tarp hierarchų.
Viso ko šaknis – asmeninė ir bendruomeninė nuodėmė, žmogiškas silpnumas, kuriais būdavo pažymėtos abi nesutariančios pusės. Vidinis, t.y. dvasinis ir doktrinų, susiskaldymas vadinamas erezija, o išorinis, administracinis–hierarchinis, socialinis susiskaldymas – schizma.
Bažnytiniai konfliktai neretai buvo įgavę siaubingus mastus. Galima būtų pateikti daug pavyzdžių. Antai jau nuo III a. tarp dviejų bažnytinių metropolijų – Aleksandrijos ir Antiochijos – ne vieną šimtmetį tęsėsi didelės įtampos, buvo skelbiamos anatemos, šūkaujami prakeiksmai ir keiksmažodžiai.
V a. po Kristaus gimimo Aleksandrijos arkivyskupas Kirilas nepagailėdavo stiprių epitetų, pavyzdžiui, išvadindamas Antiochijos oponentus „šunimis ir atliekomis“. O ir pats dėl savo ūmaus ir valdingo charakterio amžininkų nebuvo mėgiamas, todėl jo mirtis buvo sutikta su ironija: „Pagaliau mirė šis pavojingas žmogus, kuris neturėjo draugų, tik sąjungininkus! Džiaugiasi gyvieji, rūpestis mirusiesiems...“
Panaši retorika vyko ir tarp Romos ir Konstantinopolio – didžiausių bažnytinių centrų, kol 1054 m. buvo pasiektas konflikto apogėjus. Išsivadinę eretikais ir apsidalinę anatemomis abiejų bendruomenių ganytojai įvykdė didžiausią iki tol buvusį suskaldymą, kuris įgavo maskuojantį filioque doktrinos pavidalą.
Praėjus tūkstančiui metų, XX a. antroje pusėje, abiejų bendruomenių vyskupai ir teologai priėjo išvadą, kad neegzistuoja filioque problema. Vadinasi, egzistavo išankstinių nusistatymų ir priešiškumo problema.
Augustijonų vienuolis kunigas Martinas Lutheris XVI a. išsakė tezes, už kurių slypėjo pagiežingas pasipiktinimas moraliniu to meto Bažnyčios nuosmukiu, hierarchiniu absoliutizmu ir piktnaudžiavimu religinėmis idėjomis galiai siekti. Iš pradžių savo pobūdžiu maldingos idėjos tapo atviru teologiniu ir politiniu konfliktu, atvedusiu iki ginkluotos ir gyvybių pareikalavusios kovos bei prie Vakarų Bažnyčios schizmos, kuri labiausiai įgijo polemikos dėl nuteisinimo pavidalą.
Prieš kelis dešimtmečius abiejų bendruomenių teologai ir ganytojai pripažino, kad nuteisinimo teologija iš esmės sutampa, vadinasi, pasireiškė vėl ta pati problema – blogas žmogaus traktavimas, nuodėmingumas.
Pastarųjų dešimtmečių schizma Romos katalikų bažnyčioje buvo sąlygota Vatikano II susirinkimo „dvasia“ vykdytos ‚reformos“, sukėlusios susipriešinimą liturginės tradicijos ir modernybės klausimu. Beatodairiškas ir įnirtingas tikinčiųjų bei kunigų prievartavimas, religinių jų jausmų įžeidimas, verčiant atsisakyti tradicinės liturgijos ir maldingumo bei primetant desakralizuojančią „reformą“, sąlygojo protestą, kuris tapo naujo susiskaldymo reiškiniu.
Pirmiausia Jonas Paulius II, o paskui ir popiežius Benediktas XVI pašalino doktrinų ir disciplinarines tradicijos diskriminavimo prielaidas ir perspėjo dėl vykdomos „trūkio hermeneutikos“. Nuostabą kelia tai, kad to dar nepriėmė nariai. Tai irgi nurodo kai kurių asmenų eretišką ir schizmatinį nusiteikimą.
Gausių istorinių pavyzdžių ir betarpiškos patirties pamokyti prieiname išvadą, kad labiausiai nesiskaitoma su savais ir artimiausiais žmonėmis, su savo vertybėmis. Keistai atrodo ekumeninės pamaldos, kur jaučiamas ne visada nuoširdaus draugiškumo perteklius, kai pačioje Bažnyčioje yra diskriminuojami, pavyzdžiui, katalikiškos tradicijos mylėtojai. Netgi atvirai reiškiamos svajonės, kad greičiau jie pereitų pas lefebristus.
Paradoksalu, tačiau schizma yra norima ir skatinama, yra paranki vykdyti interesus! Paskelbtieji Gailestingumo metai tarp Lietuvos katalikų atrodo keistokai, kai Bažnyčios viduje nėra ieškoma susikalbėjimo, teisėtų lūkesčių pripažinimo ir reiškiamas šališkumas tradicijos šalininkų atžvilgiu.
Nekyla abejonių, kad po šimto metų vadinamųjų lefebristų atstovai bus kviečiami bendrai maldai, bus rankų paspaudimų, nenuoširdžių šypsenų, „šviesos kelias“ Vilniaus gatvėmis ir pan. Ar reikia būti atskirtam nuo Bažnyčios, kad galėtum būti priimtas draugiškai?
Šaržuojant galima būtų pasiūlyti, kad šalia Šv.Rašto ir kitų svarbių tikėjimo knygų ant stalo turėtų būti ir Bažnyčios istorijos bei mandagumo vadovėliai.
Panašu, kad ekumenizmo idėją, kilusią protestantiškoje terpėje, pastaraisiais dešimtmečiais labiausiai bandė įgyvendinti katalikai. Nei protestantų, nei stačiatikių bendruomenės netrykšta dideliu entuziazmu ir noru atsisakyti savo principų.
Katalikų pastangos „susidraugauti“ lėmė, kad greičiau pati Katalikų bažnyčia protestantėja ir liberalėja, negu protestantai artėja prie Katalikų bažnyčios. Didžioji jų dalis toliau slysta individualizmo ir subjektyvizmo šlaitu, išduodami biblines ir tradicijos vertybes. Apie tai kalbėjo neseniai katalikybę priėmę trys anglikonų bendruomenės vyskupai, kurie tik popiežiaus Benedikto XVI eroje atrado palankų priėmimą ir aplinką.
Pavyzdžiui, pažiūrėję į ekumeninės Taizė bendruomenės renginių lankytojus pamatysime, kad didžioji dauguma yra katalikai. Protestantiškųjų bendruomenių atstovų ten yra tik nežymi dalis. Gaila, kad katalikiškas jaunimas tokiu būdu išbarsto savo ir taip jau susilpnėjusią katalikiškąją ir kultūrinę tapatybę.
Tapo akivaizdu, kad dar Vatikano II susirinkimo laikais atsiradusi „vienybės įvairybėje“ idėja, plėtota dialoge su protestantiškomis bendruomenėmis, pasireiškė katalikiškosios tapatybės praradimu.
„Unitas in pluraritate“ teiginys yra kupinas vidinių prieštaravimų. Pirmiausia – loginis, jei abu dėmenis statytume greta kaip tos pačios vertės. Čia reikėtų išskirti du lygmenis: esmės ir formų. Tradicija, liturgija ir gyvenimo būdas ne tik išreiškia esminius krikščionybės principus, tačiau ir padeda išsaugoti ją. Nevalia šių dviejų elementų atskirti ir nuo tradicijos nuoseklumo.
Įsigalėjęs nihilizmas, iš pliuralizmo atsiradusi gausybė ir įvairybė veda į krikščionybės chaosą ir dekonstrukciją. Tapo aišku, kad sunku yra išlaikyti išorinę vienybę be vidinės, o vidinę vienybę be išorinės: pagrindiniai dalykai turi būti vienodi ir visiems bendri. Lotyniškosios ir bizantiškosios krikščionybės skilimas tai savu metu įrodė. Dideli skirtumai kenkia ne tik šeimoje.
Žinoma, yra idealioji vizija ir netobula tikrovė. Ekumenizmas – sunkiai išsprendžiama problema, kol Bažnyčią sudaro nusidėjėliai, kuriems netgi palanku turėti „UAB tipo“ Bažnyčią.
Akivaizdu, kad turi būti viena vienijimosi ašis, bendras tiesos vardiklis ir šventumo dvasia. Juo, be abejo, yra Kristus, jo mokslas ir jo įsteigtoji viena Bažnyčia, kurią Vatikano II susirinkimas įvardijo ir nurodė: Kristaus Bažnyčia tveria Katalikų bažnyčioje ir ji yra „mater et magistra omnium ecclesiarum“ (visų bažnyčių motina ir mokytoja).
Jos pašaukimas yra prasmingas: atverti pasauliui dvasinę Dangaus perspektyvą, stiprinti ir auginti, padėti pažinti bei išmokyti jo vertybių. Tačiau nusidėjėliai dažnai vertė ją pamote ir dresuotoja, nuo kurios pabėgti gundė nuoskaudos.
Susiskaldžiusi, susipriešinusi ir menkai lojali krikščionių bendruomenė yra silpna ir nepajėgi išpildyti savo misiją. Taip atveriamas kelias ir islamo invazijai bei Vakarų civilizacijos vertybių nuosmukiui. Galbūt tai yra naudinga pavieniams socialiniams ir ideologiniams konkurentams, tačiau nenaudinga žmonijai, kuri gali džiaugtis Vakarų lotyniškosios civilizacijos pasiekimais, vertybėmis ir privalumais.
Ir pati krikščionių bendruomenė savo susiskaldymą priima kaip nuolat besitęsiančią nuodėmę ir šventvagystę, piktinančią visus geros valios žmones.